Lietuvos raudonoji knyga – tai ne tik retų ir nykstančių rūšių sąrašai, aprašymai, bet ir teisinis dokumentas, kuriuo remiantis šalyje organizuojama šių rūšių apsauga, sudaromi gamtotvarkos planai joms išsaugoti. Šią knygą sudaro žinių sąvadas apie saugomų rūšių būklę ir apsaugos būdus.

Lietuvos raudonoji knyga

Į Raudonąją Knygą įrašomos rūšys, kurioms gresia išnykimas sumažėjus jų skaitlingumui, pakitus arealui, pablogėjus ekologinėms sąlygoms. Įrašyti, išbraukti arba daryti kokius pakeitimus gali siūlyti mokslinės ir kitos valstybinės bei visuomeninės įstaigos ir organizacijos, atskiri mokslininkai. Pasiūlymus svarsto ir sprendimus priima prie Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamento sudaryta Lietuvos Raudonosios Knygos komisija.

2007 metų, birželio 19 dieną, Botanikos institute Verkių rūmuose buvo pristatyta ką tik išleista Lietuvos raudonoji knyga. Šį kapitalinį, beveik 800 puslapių iliustruotą Aplinkos ministerijos leidinį parengė 57 mokslininkai ir gamtininkai. Raudona knygos spalva tarsi perspėja apie retų ir nykstančių gyvūnų, augalų, kerpių bei grybų rūšių mūsų šalyje likimą. Į šią knygą įrašytos 767 rūšys. Tarp jų – 23 žinduolių, 80 paukščių, 123 vabzdžių, 221 žiedinių augalų, 93 samanų, 112 grybų, 63 kerpių ir kt.

Nors Raudonoji knyga, kurią inicijavo žymiausi pasaulio gamtininkai, jau yra tapusi bendrine sąvoka, jai pačiai tėra 40 metų. Lietuvos raudonoji knyga beveik dešimtmečiu jaunesnė. Pirmą kartą jos sąrašai buvo patvirtinti 1976-aisiais. Į pirmąją mūsų Raudonąją knygą buvo įrašyta 41 paukščių rūšis ir visa kamanių gentis, taip pat 30 augalų rūšių. Beje, dar 1962 metais buvo patvirtintas saugotinų augalų sąrašas, kurį sudarė 176 jų rūšys.

Pirmoji nacionalinė Raudonoji knyga ne tik padėjo apsaugoti nuo sunaikinimo vertingas pelkes, upelius ir jų slėnius, pievas ir girias, bet ir paskatino tirti retąsias rūšis ir jų gyvenamąsias vietas. Todėl į kitą, išleistą 1992 metais, Lietuvos raudonąją knygą jau buvo įrašyta 501 gyvūnų, augalų, grybų ir kerpių rūšis. Dabar, po 15 metų, šis skaičius padidėjo daugiau kaip dviem šimtais. Tačiau ilgėjantys retų ir nykstančių rūšių sąrašai, liudija ne apie prastėjančias sąlygas retoms rūšims išlikti, o apie tai, kad apie jas gausėja žinių ir duomenų.

Jau pavyko pasiekti, kad nebegrėstų išnykimo pavojus ūdroms, stumbrams, griežlėms, perpelėms, medicininėms dėlėms. Šios rūšys yra išsaugotos. Deja, ir Raudonoji knyga nėra visagalė – nemažai rūšių tebėra ties išnykimo riba. Susirūpinimą kelia, pavyzdžiui, lūšies, atrodytų, įprastos mūsų miškų gyventojos, likimas. Vyresni žmonės dar prisimena, kad prieš tris dešimtmečius šiuos gyvūnus Lietuvoje medžiodavo. Tačiau dabar, kaip parodė Aplinkos ministerijos užsakymu atliktas tyrimas, jų telikę apie 70.

Dėl retų ir nykstančių rūšių ateities mūsų visuomenė galės būti rami tik tada, kai Raudonosios knygos keliami tikslai taps jos poreikiu. Gamtosauga, skirta saugoti gamtą, kad ir kaip paradoksaliai tai skamba, nuo žmogaus. Kad šis santykis pasikeistų, kad jokia augalų, gyvūnų ar grybų rūšis nebūtų pasmerkta išnykti, reikia leisti gamtai gyventi pagal jos dėsnius ir netaikyti jai savųjų.

► Video
♫ Garsas
+ Nauja
× Išbraukta