IUCN kategorija - VU - pažeidžiami taksonai

Buvusi kategorija: 3 (R) - retos rūšys, kurių populiacijų mažai dėl jų biologinių ypatybių

Baltnugaris genys (lot. Dendrocopos leucotos, angl. White-backed woodpecker, vok. Weißrückenspecht) – geninių (lot. Picidae) šeimos paukštis. Į Lietuvos raudonąją knygą rūšis įrašyta nuo 1976 metų.

Baltnugaris genys yra truputį didesnis už didįjį genį. Panašus į kai kuriuos kitus genius, bet nesunkiai nuo jų atskiriamas. Svarbiausi rūšį charakterizuojantys požymiai yra raudonas viršugalvis (tik patino), balta nugara, rusvas pauodegys ir pailgomis tamsiomis dėmelėmis išmarginti pilvas bei kūno šonai. Patinas dydžiu ir apdaru labai panašus į patelę, bet skiriasi raudonu viršugalviu.

Jaunikliai labai panašūs į suaugusius. Svarbiausias jų skirtumas nuo atitinkamos lyties suaugusių paukščių – blyškesnis apdaras. Krūtinė pilkesnė, lyg murzinesnė. Juoda spalva nugaroje ir sparnuose su rudu atspalviu. Rusvos spalvos plotas pauodegyje mažesnis už suaugusių paukščių. Patinėlių raudonas viršugalvis ne toks skaistus, lyg suteptas juodomis dėmelėmis. Patelės jauniklės juodas viršugalvis su pilku, balsvu atspalviu.

Nuo panašaus didžiojo genio skiriasi balta nugara, rusvu pauodegiu, išilginėmis tamsiomis dėmėmis nusėtais kūno šonais ir pilvu. Be to, nuo didžiųjų genių baltnugario genio patinas skiriasi raudonu viršugalviu. Patinas nuo vidutinio genio skiriasi dydžiu, balta nugara ir juodais „ūsais“. „Ūsai“ prasideda nuo snapo pamato ir eina link kaklo vidurio. Tuo tarpu vidutinis genys „ūsų“ neturi. Baltnugario genio patelė nuo vidutinio genio patelės labiausiai skiriasi dydžiu, balta nugara, juodu viršugalviu ir „ūsais“.

Baltanugaris genys (lot. Dendrocopos leucotos)

Nuotraukos autorius Sergey Yeliseev / CC BY-NC-ND

Baltanugaris genys maitinasi po žieve ar žievės paviršiuje spygliuočių medžiuose gyvenančiomis vabzdžių lervomis ir voragyviais.

Didesnių miškų gyventojas, dažniausiai aptinkamas įvairia amžiuose, natūralios suk cesijos miško sklypuose. Lietuvoje šiai rūšiai būdingos dviejų tipų buveinės: seni lapuočių medynai su ąžuolais bei pelkėti juodalksnynai ir beržynai. Taip pat aptinkamas vidutinio amžiaus medynuose, kuriuose yra pavienių senų ąžuolų ar jų grupių. Palyginti dažnai apsigyvena netoli kirtaviečių, miško pakraščiuose, pakrančių miškuose. Retai aptinkamas atvirame kraštovaizdyje su nedidelėmis medžių grupėmis, miestų želdiniuose. Pasiskirstymas miško masyve priklauso nuo stovinčių sausuolių ir šviežių virtuolių kiekio. Dėl didesnio medžių pa- žaidų skaičiaus mėgsta būti greta plynų kirtaviečių. Baltanugarių genių nuolat aptinkama ir jie veisiasi  medynuose, kuriuose tokio mitybai tinkančio substrato yra daugiau nei 10 – 20 m³/ha. Vienamžiuose kultūriniuose medynuose neaptinkamas ar labai retas.

Lietuvoje kasmet peri baltanugarių genių 700 – 1000 porų. Tirtuose pušynuose ir mišriuosiuose lapuočių medynuose apskaičiuotas vidutinis gausumas yra atitinkamai 0,11 – 1,22 poros / 100 ha. Lietuvoje didžiausios ir vertingiausios populiacijos įsikūrusios Taujėnų – Užulėnio,  Buktos, Babtų – Varluvos, Lančiūnavos ir Padauguvos miškuose.

Baltanugaris genys (lot. Dendrocopos leucotos)

Nuotraukos autorius Xulescu. G. / CC BY-SA

Didžiausią grėsmę šiai rūšiai kelia senų mišriųjų lapuočių medynų kirtimai ir fragmentacija, įvairių irimo stadijų ir būklės negyvos medienos trūkumas. Siekiant išsaugoti šią rūšį, būtina dideliuose miško masyvuose išsaugoti bent 20 proc. gyventi tinkamų brandžių ir perbrendusių medynų, kuriuose saugoma stambi, ypač stovinti, negyva mediena (bendras kiekis didesnis nei 10 – 20 m³/ha).

Eurazijoje rūšis aptinkama nuo Karelijos, Baltijos šalių, Rytų Lenkijos ir Vakarų Ukrainos vakaruose iki Japonijos rytuose. Europoje izoliuotos populiacijos aptinkamos kalnuotuose Centrinės ir Pietų Europos regionuose, Pietų Skandinavijoje ir Kaukaze.

Aptinkama Vidurio ir Rytų Lietuvoje. Šiaurės vakarų ir pietryčių regionuose reta. Iki 2007 m. gausiausios populiacijos buvo Taujėnų – Užulėnio miške (35 poros), Buktos miške (32 poros), Babtų – Varluvos miške (20 porų), Lančiūnavos (20 porų), Padauguvos (15 porų) miškuose. Budos – Pravieniškių miško masyve aptinkama 14 porų, Biržų girioje, Balbieriškio miške, Asvejos ir Adutiškio miško masyvuose po – 10 porų.

 

Balsas mažiau sudėtingas nei kitų artimo dydžio margųjų genių. Dažniausiai girdimas panašus į didžiojo genio frazę „kiek“, „ki“ ar „kivk“. Ši frazė tariama ne taip aštriai, kaip didžiojo genio. Tarškinimas baltnugariui geniui būdingesnis nei didžiajam, jis stipresnis, retesnis ir intensyviausias trelės pabaigoje.


Tipas: Chordiniai (lot. Chordata)

Šeima: Geniniai (lot. Picidae)

Būrys: Geniniai paukščiai (lot. Piciformes)


IUCN kategorija - VU - pažeidžiami taksonai

UICN kategorija: VU - pažeidžiami taksonai


Buvusi kategorija: 3 (R) - retos rūšys, kurių populiacijų mažai dėl jų biologinių ypatybių

Buvusi kategorija: 3 (R) - retos rūšys, kurių populiacijų mažai dėl jų biologinių ypatybių

► Video
♫ Garsas
+ Nauja
× Išbraukta