Saugomos rūšys Lietuvoje

🦩 Didžioji kuolinga (lot. Numenius arquata, angl. Eurasian Curlew, Western Curlew, vok. Große Brachvogel) – tilvikinių (lot. Scolopacidae) šeimos sėjikinis paukštis (lot. Charadriiformes), kurią 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).

Į Lietuvos raudonąją knygą didžioji kuolinga įrašyta 1976 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirta 2 (V) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, didžioji kuolinga priskirta CR kategorijai. Iki šiol, didžioji kuolinga saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.

Didžioji kuolinga yra vidutinio dydžio tilvikinių šeimos paukštis, šios rūšies skiriamasis požymis – vienodai išilgai dryžuotas viršugalvis. Viršutinė kūno dalis išmarginta juosvomis ir rusvomis dėmėmis, o plunksnų pakraščiai šviesesni. Antuodegis yra baltas, uodega skersai dryžuota. Apatinė kūno dalis balsva su rusvu atspalviu ir išilginėmis tamsesnėmis dėmėmis, kurios tankesnės ant kaklo ir krūtinės, o retesnės ant pilvo. Snapas ilgas, nulinkęs, juosvai rusvas, kojos ilgos, melsvai pilkos.

Didžiosios kuolingos į Lietuvą parskrenda kovo pabaigoje. Anksčiau pagrindinė jų veisimosi buveinė buvo aukštapelkių plynės, tačiau pastaraisiais metais jose šių paukščių beveik nebeaptinkama. Dabar jos peri įvairaus dydžio užliejamosiose paupių, paežerių ir su pelkėmis besiribojančiose atvirose pievose bei ganyklose, taip pat žemapelkėse, apsuptose agrarinio kraštovaizdžio. Negilus lizdas, dažniausiai įrengiamas sausesnėje vietoje, paprastai kupste. Dažniausiai keturių kiaušinių dėtys aptinkamos balandžio–gegužės mėn. Perėjimas trunka 26–30 dienų. Veda 1 vadą per metus, o jaunikliai skraidyti pradeda sulaukę 5–6 savaičių amžiaus. Rudeninė migracija prasideda liepos pabaigoje. Tai tolimoji migrantė, žiemojanti Vakarų Europoje ir Afrikoje.

Didžiosios kuolingos minta daugiausia sliekais ir sausumos vabzdžiais, tačiau migracijų metu jų racioną papildo ir vandens bestuburiai, uogos, sėklos, kartais net mažos žuvys, varliagyviai, driežai ar smulkūs peliniai graužikai.

Per pastaruosius 30 metų ši rūšis išnyko daugumoje ankstesnių peraviečių. XXI a. stebėtas 60–80 proc. populiacijos mažėjimas. 2013 m. perinti populiacija vertinta 50–100 porų, o 2007 m. jų buvo 300–400. Atskirais metais didesnis perėjimo tankumas stebėtas Amalvos pelkėje – iki 5 porų, Kamanose ir Tyrulių durpyne – po 3 poras. Nuolatinės veisimosi vietos žinomos Dysnos upės baseine ir Nemuno žemupyje nuo Pagėgių iki deltos, kur peri apie du trečdaliai visos šalies didžiųjų kuolingų populiacijos. Pavienės poros retkarčiais stebimos Aukštaitijoje ir Žemaitijoje. Migracijų metu šalyje tai gana dažnas paukštis, aptinkamas atvirose seklių vandenų pakrantėse.

Didžioji kuolinga paplitusi Palearktikos vidutinio ir borealinio klimato juostose. Jos arealas driekiasi nuo Britų salų per Šiaurės Vakarų ir Pietryčių Europą, Rusijos europinę dalį ir, siaurėdamas nuo Uralo, pasiekia Amūro aukštupį. Lietuvoje ši rūšis peri labai negausiai, nors pavieniai individai randami įvairiose vietose. Dažniausiai ji aptinkama Nemuno žemupyje.

Didžiausia grėsmė šiai rūšiai yra pokyčiai agrariniame kraštovaizdyje: šlapių pievų suarimas, jų sausinimas ir ankstyvas šienavimas. Vietomis neigiamą poveikį daro tarp dirbamų laukų išlikusių šlapių pievų bei žemapelkių užaugimas sumedėjusia augalija dėl apleidimo. Todėl būtina išsaugoti šių paukščių veisimosi vietas ir tinkamai jas tvarkyti. Taip pat galima įtarti, kad perėjimo sėkmei neigiamą poveikį daro plėšrūnai. Aukštapelkėse esančios rūšies buveinės jautriai reaguoja į klimato pokyčius.

UICN kategorija: CR - kritiškai grėsmingos būklės taksonai