Balinė pelėda (lot. Asio flammeus, angl. Short-eared owl, vok. Sumpfohreule) - pelėdinių (lot. Strigidae) šeimos paukštis. Į Lietuvos raudonąją knygą rūšis įrašyta nuo 1989 metų.
Balinė pelėda yra vidutinio dydžio pelėda, tupinti – 33 – 43 cm ilgio. Plunksnų danga šviesiai gelsvos, rusvos spalvos, tankiai dryžuota, su tamsiomis dėmėmis. Turi mažas plunksnų „auseles“. Migruojanti, nors retkarčiais gali žiemoti Lietuvoje. Mūsų šalyje aptinkama kovo – spalio mėnesiais. Įsikuria atvirame kraštovaizdyje, apleistose ar ekstensyviai naudojamose pievose, aukštapelkėse, durpynuose.
Balinė pelėda yra daug mažesnė už naminę pelėdą, bet truputį didesnė už mažąjį apuoką. Apdaras margas: viršutinė pusė tamsiai ruda, išmarginta gelsvomis dėmėmis. Galva santykinai nedidelė, apvali. Apatinė pusė gelsva ar balsva su tamsiai rudais išilginiais brūkšneliais. „Auselės“ labai mažos – dažniausiai pastebimos tik iš labai arti. Rainelės geltonos. Skruostų „vainikai“ pilkai gelsvi – tamsoki. Sparnai ilgi ir siauri. Skrydis lėtas, banguotas. Sparnais plasnoja pastebimai lėčiau nei naminė pelėda, bet panašiu tankumu kaip mažasis apuokas.
Nuo panašiausio mažojo apuoko skiriasi trumpomis „auselėmis“, didesniu kontrastu tarp tamsios krūtinės ir šviesaus pilvo, geltonų akių, tuo, kad aplink akis yra didesnės juodos dėmės (ypač akių šonuose) ir iš krūtinės išilginio rašto (mažojo apuoko iš arti matomas ir skersinis smulkus raštas). Išilginės tamsios dėmės – brūkšneliai platesni krūtinėje ir daug siauresni pilvo srityje. Taip pat balinės pelėdos sparnų galai juodesni nei mažojo apuoko (pastebima iš viršaus ir iš apačios).
Patinai panašūs į pateles, tik šios truputį didesnės, o jų apdare taip pat yra daugiau šviesių spalvų. Taip galima atskirti abu paukščius stebint kartu.
Nuotraukos autorius Hehaden / CC BY-NC
Balinė pelėda yra ant žemės perinti rūšis. Lizdą iškloja žolėmis. Dėtys didelės, iki keturiolikos kiaušinių, tačiau vidutiniškai dėtyje yra penki – septyni balti kiaušiniai. Peri daugiausia patelė 21 – 37 dienas nuo pirmo padėto kiaušinio. Patinas maitina patelę perėjimo metu, trumpam gali vietoje jos perėti. Jaunikliai vadoje ritasi skirtingu laiku ir sulaukę maždaug dvylikos dienų išeina iš lizdo, nors visiškai apsiplunksnuoja būdami mėnesio amžiaus.
Minta daugiausia smulkiais žinduoliais, ypač pelėnais, rečiau smulkiais atvirų vietų paukščiais. Balinė pelėda grobio ieško žemai skraidydama virš žemės paviršiaus. Nuo pelėnų gausos aplinkoje priklauso perinčių porų lokalus gausumas.
Balinės pelėdos populiacijai Lietuvoje būdingas invazinis pobūdis, kai išskirtinai palankiais šiai rūšiai metais peri daug porų, o grobio nuosmukio metais – pavienės poros. Paskutiniuoju žinomu balinių pelėdų gausumo laikotarpiu 1999 m. populiacijos dydis Lietuvoje įvertintas 100 – 150 porų. 2000 – 2006 m. periodu nebuvo registruojama perėjimo atvejų. 2007 – 2017 m. tinkamose buveinėse veisimosi metu kasmet stebėta nuo trijų iki vienuolikos individų.
Nuotraukos autorius Oskaree / CC BY
Pagrindinė grėsmė rūšiai yra optimalių buveinių stoka mažėjant ekstensyviai naudojamiems atviriems plotams, verčiant juos dirbamąja žeme, pelkėms užaugant mišku. Neretai balinių pelėdų dėtis ir vadas sunaikina natūralūs priešai (žinduoliai ir plėšrieji paukščiai).
Balinė pelėda paplitusi Eurazijoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Eurazijoje arealas tęsiasi nuo Skandinavijos pusiasalio šiaurės vakaruose per Rusiją iki Laptevų jūros šiaurėje, Beringo sąsiaurio. Pietuose arealas siekia Kirgiziją, Azerbaidžaną, o Vakarų ir Centrinėje Europoje paplitimas labai fragmentiškas.
Lietuva yra rūšies ištisinio arealo vakariniame pakraštyje. Retai aptinkama įvairiose šalies dalyse, kiek dažniau Vakarų Lietuvoje.
Nuotraukos autorius Kentish Plumber / CC BY-NC-ND
Tipas: Chordiniai (lot. Chordata)
Šeima: Pelėdiniai (lot. Strigidae)
Būrys: Pelėdiniai paukščiai (lot. Strigiformes)
Buvusi kategorija: 2 (V) - pažeidžiamos rūšys, kurių populiacijų skaičius ir individų gausumas populiacijose sparčiai mažėja
