🦂 Vasarinis skydvėžis (lot. Triops cancriformis, angl. Summer Tadpole Shrimp, vok. Sommer-Schildkrebs) – lapakojų (lot. Triopsidae) šeimos skydvėžis (lot. Notostraca), kurį 1801 m. atrado ir aprašė Luji Boskas (Bosc).
Į Lietuvos raudonąją knygą vasarinis skydvėžis įrašytas 1991 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 2 (V) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, vasarinis skydvėžis priskirtas DD kategorijai. Iki šiol, vasarinis skydvėžis saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Vasarinis skydvėžis – tai įspūdingo, net iki 10 cm ilgio kūno vėžiagyvis, priklausantis vienoms iš seniausių planetos gyvybės formų, kurios gyvena iki šiol. Jo galvakrūtinės skydas yra rudos spalvos su tamsesnėmis stambiomis dėmėmis, o nuo panašaus pavasarinio skydvėžio nesunkiai atskiriamas pagal neturimą lapo pavidalo išaugą tarp pilvelio gale esančių dviejų siūliškų ataugų.
Vasariniai skydvėžiai Lietuvoje dažniausiai aptinkami vasarą po gausių liūčių susidariusiose išdžiūstančiose balose, kūdrose, kuriose vandens temperatūra siekia nuo 15 iki 25 °C. Tokiose buveinėse iš dugno nuosėdose glūdinčių cistų išsirita nauplijai – vėžiagyvių lervos, kurios sparčiai vystosi ir subręsta per maždaug 2 savaites. Bendra gyvenimo trukmė siekia apie 90 parų. Šiai rūšiai būdingas hermafroditizmas, tačiau populiacijoje pasitaiko ir patinų. Kiaušiniai vystosi peryklinėje kameroje ant kūno, kol pasiekia embriono stadiją, tada pereina į diapauzę ir virsta atspariomis cistomis, kurios išlieka gyvybingos 7–9 metus, net esant šalčiui, sausrai ar karščiui.
Vasarinis skydvėžis yra plėšrus įvairiaėdis, mintantis tiek detritu, dumbliais, makrobestuburiais, tiek gali pulti žuvų mailių ar buožgalvius. Nereti ir kanibalizmo atvejai.
2019 m. Lietuvoje tinkamose buveinėse ši rūšis galėjo būti gausi, nors buvo stebimi ir pavieniai individai. Populiacijos svyruoja, priklausomai nuo metų orų ir susidarančių laikinų telkinių.
Lietuvoje vasarinio skydvėžio natūralus arealas driekiasi nuo Europos ir Vakarų Rusijos iki Šiaurės Indijos ir Japonijos. Lietuvoje šios rūšies paplitimas vis dar nepakankamai ištirtas – iki šiol žinomos tik kelios radavietės Pasvalio, Šakių ir Vilniaus rajonuose.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Pagrindinė grėsmė šiai senajai rūšiai – tinkamų buveinių nykimas, atsirandantis dėl antropogeninių aplinkos pokyčių, vandens telkinių taršos, žemės ūkio plėtros ar hidrologinio režimo pakeitimų. Siekiant išsaugoti vasarinį skydvėžį, būtina saugoti natūralias buveines, o kai kuriais atvejais tikslinga būtų taikyti buveinių atkūrimo ar net rūšies reintrodukcijos priemones.
Įdomu tai, kad šios rūšies atstovai išgyveno nuo dinozaurų laikų ir beveik nepakito – dėl to vasarinis skydvėžis dažnai vadinamas gyvąja fosilija.
UICN kategorija: DD - taksonai, apie kuriuos trūksta duomenų
Buvusi kategorija: 2 (V) - pažeidžiamos rūšys, kurių populiacijų skaičius ir individų gausumas populiacijose sparčiai mažėja
