🦂 Pavasarinis skydvėžis (lot. Lepidurus apus, angl. Tadpole Shrimp, vok. Schuppenschwanz) – lapakojų (lot. Triopsidae) šeimos skydvėžis (lot. Notostraca), kurį 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą pavasarinis skydvėžis įrašyta du kartus – 2000 (iki 2007 m.) ir 2019 metais. Nuo 2000 m. buvo priskirtas 2 (V) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, ke pavasarinis skydvėžis priskirtas EN kategorijai. Iki šiol, pavasarinis skydvėžis saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Pavasarinis skydvėžis yra viena seniausių mūsų planetos gyvų fosilijų, kuri užauga iki 4–5 cm ilgio. Galvakrūtinės skydas būna žaliai rudas su tamsesnėmis dėmelėmis. Rūšį nesunkiai galima atskirti nuo panašiose buveinėse aptinkamo vasarinio skydvėžio pagal būdingą lapo formos išaugą (telsoną), esančią tarp dviejų siūliškų pilvelio ataugų.
Šie vėžiagyviai aptinkami vasarą išdžiūstančiose balose, kūdrose, melioracijos grioviuose, o rečiau – iki 1 m gylio pastoviuose vandens telkiniuose ar upių senvagėse. Iš karto po sniego tirpsmo, apie balandžio pradžią, užsipildžius buveinėms vandeniu, iš cistų išsirita nauplijai. Jie sparčiai vystosi ir palankiomis sąlygomis subręsta per dvi savaites. Skydvėžiai išnyksta gegužę, kai vandens temperatūra pasiekia 15 °C ir daugiau. Gyvena apie 50–60 parų.
Rūšis yra skirtalytė, tačiau gali daugintis ir partenogenetiškai. Patelės tiek apvaisintus, tiek neapvaisintus kiaušinius nešioja peryklinėje kameroje, esančioje tarp vienuoliktos kojų poros. Kiaušiniai vystosi iki embriono, įgyja skaidrius dangalus, pereina į diapauzės stadiją ir virsta cistomis, kurios krenta ant dugno. Tokios cistos gali atlaikyti išdžiūvimą, aukštą temperatūrą ir šalčius, o gyvybingos išlieka net 7–9 metus.
Pavasarinis skydvėžis yra plėšrus visaėdis, minta detritu, dumbliais, makrobestuburiais, kartais puola net žuvų mailių ar buožgalvius, o esant išteklių trūkumui – pasireiškia kanibalizmas.
2019 m. Lietuvoje tinkamose buveinėse pavasarinių skydvėžių galėjo būti labai gausu, tačiau pastebimi ir pavieniai individai. Populiacijos dydis labai priklauso nuo konkrečios buveinės sąlygų ir vandens lygio pavasarį.
Pavasarinis skydvėžis nors yra plačiai paplitęs visame pasaulyje, Lietuvoje aptinkamas porūšis išplitęs nuo Ispanijos, Italijos ir Bulgarijos pietuose iki Šiaurės ir Baltijos jūrų šiaurėje bei šiaurinės ir centrinės Rusijos Federacijos dalyse. Ši rūšis gyvena ir Šiaurės Amerikoje. Lietuvos teritorijoje paplitimas nepakankamai ištirtas, tačiau žinomos kelios patvirtintos populiacijos Šakių, Kėdainių, Panevėžio, Ukmergės ir Utenos rajonuose.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Pagrindinė grėsmė rūšiai yra tinkamų buveinių nykimas, dažniausiai dėl antropogeninės veiklos poveikio. Neigiamai veikia ir vandens tarša, ypač paviršinių vandenų užterštumas žemės ūkio cheminėmis medžiagomis.
Norint išsaugoti pavasarinį skydvėžį, būtina saugoti natūralias balas, kūdras, senvages, išlaikyti jų hidrologinį režimą bei bent dalį natūralios pakrančių augalijos. Kai kuriais atvejais perspektyvus sprendimas būtų buveinių atkūrimas, leidžiantis sustiprinti esamas ar kurti naujas rūšies populiacijas.
UICN kategorija: EN – grėsmingos būklės (liet. EN) taksonai
Buvusi kategorija: 2 (V) - pažeidžiamos rūšys, kurių populiacijų skaičius ir individų gausumas populiacijose sparčiai mažėja
