Saugotinų ąžuolų teritorijos ir kriterijai |
Skersmuo |
|
|
1. Kurortuose ar kurortinėse teritorijose |
Valstybinėje ir savivaldybių žemėje |
> 12 cm |
|
Privačioje žemėje |
> 20 cm |
|
|
2. Pakrantės apsaugos juostoje |
> 12 cm |
|
|
3. Kitos paskirties žemėje daugiabučių gyvenamųjų pastatų, bendrabučių, vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijose valstybinėje ir savivaldybių žemėje |
Mieste |
> 12 cm |
|
Ne mieste |
> 20 cm |
|
|
4. Kitos paskirties žemėje daugiabučių gyvenamųjų pastatų, bendrabučių, vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijose privačioje žemėje |
Mieste |
> 20 cm |
|
Ne mieste |
> 30 cm |
|
|
5. Kitos paskirties žemėje visuomeninės paskirties, rekreacinėse, bendrojo naudojimo, atskirųjų želdynų teritorijose |
> 12 cm |
|
|
6. Kitos paskirties žemėje pramonės ir sandėliavimo, komercinės paskirties objektų teritorijose |
> 20 cm |
|
|
7. Žemės ūkio paskirties žemėje kituose žemės ūkio paskirties žemės sklypuose ir rekreacinio naudojimo žemės sklypuose |
Valstybinėje ir savivaldybių žemėje |
> 20 cm |
|
Privačioje žemėje |
> 30 cm |
|
|
8. Žemės ūkio paskirties žemėje sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemėje |
> 20 cm |
|
|
9. Nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje |
> 20 cm |
|
|
10. Miestų, miestelių gatvėse |
> 12 cm |
|
|
11. Kaimų gatvėse |
> 20 cm |
|
|
12. Geležinkelio želdinių apsaugos zonoje |
> 20 cm |
|
|
13. Valstybinės ir vietinės reikšmės kelio juostoje |
Valstybinės reikšmės krašto ir rajoninio kelio juostoje |
> 30 cm |
|
Vietinės reikšmės kelio juostoje |
> 20 cm |
|
|
14. Kelio apsaugos zonoje už kelio juostos ribų |
> 20 cm |
|
|
15. Gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zonoje, kitose sanitarinės apsaugos zonose |
> 20 cm |
|
Kriterijai, pagal kuriuos medžiai ir krūmai, augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje, priskiriami saugotiniems
Ąžuolai Lietuvoje
Ąžuolas (Quercus) – bukinių (Fagaceae) šeimos medžių gentis, o gentyje yra apie 600 šių augalų rūšių.
Lietuvoje auga dvi savaiminės ir keletas introdukuotų rūšių: Paprastasis ąžuolas (Quercus robur); Bekotis ąžuolas (Quercus petraea) ir Raudonasis ąžuolas (Quercus rubra) arba Šiaurinis ąžuolas (Quercus borealis); Pelkinis ąžuolas (Quercus palustris); Kaukazinis ąžuolas (Quercus macranthera); Purpurinis ąžuolas (Quercus coccinea).
Vasarą žaliuojantys arba visada žaliuojantys medžiai, rečiau krūmai. Lapai skiautėti arba ištisiniai, dantytais ar lygiais kraštais. Kuokeliniai žiedai nusvirusiuose žirginiuose. Vaisius – vienasėklė gilė.
Ąžuolų genties augalai auga Šiaurės Amerikoje, Meksikoje, Karibų salose, Centrinėje Amerikoje, Pietų Amerikoje tik Kolumbijoje, Eurazijoje ir Šiaurės Afrikoje.
Pagal valstybinio miškotvarkos instituto duomenis, ąžuolynai Lietuvoje užima 1,99 proc. (2009 m.) visų medynų (miškų) ploto.
Ąžuolas laikomas stiprumo ir tvirtumo simboliu, medžiu–paminklu. Lietuvoje nuo amžių pagarbiai saugomas. Jau 1420 m. buvo uždrausta kirsti senus ąžuolus. Sodybas dažnai buvo stengiamasi apsodinti ąžuolais. Lietuvoje daugiau kaip 100 ąžuolų paskelbti gamtos paminklais. Jų aukštis siekia iki 30 m, skersmuo – iki 2,5 m.
Seniausias Lietuvoje augantis ąžuolas – Stelmužės ąžuolas (Zarasų rajonas). Didžiausias Lietuvoje ąžuolų parkas yra Kauno Ąžuolynas (Žaliakalnyje). Taip pat tai yra didžiausias miesto ąžuolynas Europoje, o didžiausia ąžuolų alėja – Smalininkuose.
Dionizo Poškos „Baublys“ muziejus įruoštas ąžuolo kamieno atpjovoje, kurios skersmuo 4,5 m, o amžius – 1000 metų.
Ąžuolo žievėje yra rauginių medžiagų, susidariusių vykstant fenolinių junginių polimerizavimui. Paprastojo ąžuolo jaunų medelių žievėje jų yra 7-12 %, kartais net iki 20 %. Žievėje taip pat yra daug galo ir elago rūgščių, flavonoidų, pentozanų, pektino, būtinų raugų susidarymui. Medienoje ir žievėje ąžuolas kaupia tanidų.
Džiovintos ąžuolo žievės nuoviras tinka gerklės skalavimui uždegimo metu, pūliuojančių žaizdų gydymui. Gydo žievėje esančios rauginės medžiagos.
Vandeninis nuoviras – prieš uždegiminė priemonė, skirta skalavimams, esant burnos ertmės, gerklės ir stemplės uždegimams. Didesnis nuoviro kiekis, patekęs į skrandį, sukelia vėmimą.
Žievės nuoviras naudojamas kompresams, vonioms. Jos pasižymi dezodoruojančiomis savybėmis, tinka nemaloniam burnos kvapui pašalinti.
Ąžuolo žievė ruošiama anksti pavasarį (kovo–balandžio mėn.) iki pasirodant lapams, vykstant sulčių tekėjimui. Žaliava renkama nuo jaunų medžių, kurių skersmuo 5–10 cm ir stambesnių medžio šakų. Daromi žiediniai įpjovimai kas 25–30 cm, po to 1–2 išilginiai pjūviai ir žievė lengvai atskiriama nuo medienos. Džiovinama džiovykloje 50–70 °C temperatūroje. Vaistinė žaliava – išdžiuvę žievės gabalai, susisukę vamzdeliu arba griovelio formos, iki 30 cm ilgio, nestoresni kaip 6 mm.
Išorinis žievės paviršius yra lygus, šviesiai rusvas, matinis arba blizgantis, lengvai lūžtantis. Kvapas atsiranda tik mirkant vandenyje, skonis – laiškus, savotiškas.
