🍄 Aukštasis briedžiukas (lot. Morchella elata, angl. Black Morel, vok. Hohe Morchel) – briedžiukinių (lot. Morchellaceae) šeimos grybas, kurį 1882 m. atrado ir aprašė Elias Fries (Fr.).
Į Lietuvos raudonąją knygą aukštasis briedžiukas įrašytas 1992 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 3 (R) kategorijai. Iš Lietuvos raudonosios knygos aukštasis briedžiukas buvo išbrauktas 2003 metais.
Aukštasis briedžiukas yra savitos išvaizdos pavasarinis grybas, išsiskiriantis aukšta, kūgiška kepurėle ir korį primenančiu paviršiumi. Jo kepurėlė užauga 5–12 cm aukščio, būna tamsiai ruda arba beveik juoda, išvagota gilių duobučių ir jas skiriančių iškilių pertvarų. Tokia neįprasta sandara suteikia grybui lengvai atpažįstamą išvaizdą ir išskiria jį iš daugelio kitų pavasarį augančių grybų.
Kotas 2–6 cm ilgio, balkšvas, cilindriškas, jo paviršius lygus arba šiek tiek grublėtas. Tiek kotas, tiek kepurėlė viduje tuščiaviduriai. Minkštimas plonas, trapus, balkšvas, pasižymi maloniu, savitu grybų aromatu. Jaunų vaisiakūnių kepurėlė paprastai būna tamsesnė, o bręsdama gali kiek pašviesėti.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Aukštasis briedžiukas dažniausiai auga mišriuose ir spygliuočių miškuose, kur dirvožemyje gausu organinių medžiagų. Jį galima aptikti šalia kelmų, miško paklotėje, kirtavietėse ir buvusiose gaisravietėse. Kartais šie grybai pasirodo soduose, sodybų pakraščiuose ar kitose vietose, kur dirvožemis purus ir derlingas. Vaisiakūniai dažniausiai formuojasi pavasarį, balandžio–gegužės mėn., kai dirva pakankamai įšyla ir išlieka drėgna.
Aukštasis briedžiukas vertinamas kaip valgomas grybas, pasižymintis sodriu skoniu ir maloniu aromatu. Vis dėlto švieži, termiškai neapdoroti vaisiakūniai gali sukelti apsinuodijimą, todėl prieš vartojimą juos būtina tinkamai išvirti ar kitaip gerai termiškai apdoroti. Netinkamai paruošti briedžiukai gali sukelti virškinimo sutrikimų.
