Moksliniai terminai

Atraktantai (lot. attraho – pritraukiu), natūralios arba sintetinės lakiosios medžiagos vabzdžiams privilioti.

Chelicerinių gyvūnų pirmoji burnos galūnių pora, atliekanti žandų funkcijas.

Detritas (lot. detritus - sutrintas) - vandenyje skendinti arba vandens baseino dugne nugulusi organinė medžiaga, susidedanti iš gyvūnų ir augalų liekanų.

Diapauzė yra gyvūnų ramybės būsena, pasižyminti vystymosi vėlavimu, kuris atsiranda dėl reguliarių ir pasikartojančių nepalankių aplinkos sąlygų. Ši fiziologinė būsena turi aiškiai apibrėžtas inicijavimo ir slopinimo sąlygas. Diapauzės mechanizmas leidžia gyvūnams išgyventi nuspėjamas nepalankias aplinkos sąlygas, tokias kaip ekstremalios temperatūros, sausros ar maisto stygiaus periodai. Šis reiškinys dažniausiai pastebimas nariuotakojų, ypač vabzdžių, gyvenimo cikluose.

Distrofiniai ežerai - paprastai aukštapelkių (nemaistingi) ežerai, kuriems būdingas mažas gylis, rudas vanduo, storas dumblo ar sapropelio sluoksnis, dažnai užželiantys pagal liūninį tipą.

Toks parazitas, kuris didesnę savo gyvenimo dalį praleidžia šeimininko išorėje. Paprastai tokie parazitai turi gerai išvystytus prisitvirtinimo organus, užtikrinančius jų išsilaikymą ir paplitimą. Ektoparazitų žarnynas pritaikytas talpinti kuo daugiau maisto.

Ekvidai, zool. arkliai — neporakanopių žinduolių šeima (lot. Equidae).

Toks parazitas, kuris apsigyvena kito organizmo viduje, o ryšį su išorine aplinka palaiko per šeimininko organizmą. Paprastai endoparazito organų sistemos supaprastėja, dažnai sumažėja ir jo dydis, kad lengviau galėtų patekti į šeimininką (parazitizmas). Nepaprastą virusų smulkumą ir supaprastėjimą net iki prarandant ląstelinę sandarą galima paaiškinti jų prisitaikymu parazituoti ląstelių viduje. Daugelio endoparazitų jutimo organai išnyksta, o kai kurių žarnyno bei kraujo parazitų ir virškinimo sistema. Taip pat, endoparazitai yra prisitaikę gyventi bedeguonėje aplinkoje.

Ekosistemos kitimas, sukeltas cheminių maisto medžiagų, dažniausiai tirpių azoto ir fosforo junginių, pertekliaus. Vandens ekosistemos yra ypač jautrios fosfatų padaugėjimui, tuo tarpu sausumos ekosistemas labiausiai neigiamai veikia nitratų padidėjimas.

Eutrofiniai ežerai - pagal hidrobiologinius parametrus, šiuose ežeruose kaupiasi makrofitų biomasė, vyksta jos puvimas. Beveik visų ežerų perimetru auga lapuočiai medžiai, krūmai, kurių nuokritos dar pablogina vandens kokybę.

Palearktika dažnai kartu su Nearktika (Šiaurės Amerika) apibrėžiama kaip didesnė biogeografinė sfera, vadinama Holarktika. Šie regionai dalijasi panašiais floros ir faunos tipais, pavyzdžiui, bendra eglinių ir pušynų buveine, taip pat migruojančiomis paukščių rūšimis.

Ichtiofagai – tai vandens gyvūnai, kurių pagrindinis maisto šaltinis yra žuvys. Šis terminas kilo iš dviejų graikų kalbos žodžių: „ichtio-“, reiškiančio žuvį, ir „phagos“, reiškiančio rijiką ar ėdiką. Ichtiofagai priklauso skirtingoms sistematinėms grupėms ir apima įvairių tipų bei klasių vandens organizmus, kurie dėl savo evoliucinių prisitaikymų išmoko sėkmingai medžioti žuvis.

Introdukuota rūšis – tai augalų ar gyvūnų rūšis, kuri žmogaus veiklos dėka perkelta iš vienos buveinės į kitą, kur natūraliai nebūtų paplitusi. Introdukcija gali būti tikslinga, siekiant naudos žmogui, arba atsitiktinė, kai organizmai perkelti netyčia, nesistengiant jų įkurdinti naujoje aplinkoje.

Karapaksas – tai kietas, apsauginis nugaros šarvas, dengiantis tam tikrų gyvūnų kūno dalį. Šis terminas dažniausiai vartojamas kalbant apie vėžlius, vėžiagyvius (pvz., krabus, omarus) bei kai kuriuos voragyvius (pvz., vorus ir skorpionus). Karapaksas atlieka svarbią funkciją – saugo organizmo vidines struktūras nuo išorinių pažeidimų, plėšrūnų bei aplinkos poveikio.

Karlas Linėjus (šved. Carl Nilsson Linnæus, Carl Linné, nuo 1761 m. Carl von Linné) – XVIII a. švedų gamtininkas, mokslinės sistematikos kūrėjas. Daugelį savo darbų parašė lotyniškai, juos pasirašydavo kaip Carolus Linnaeus.

Kinė – tai pakilesnė vieta pievoje, raiste ar vandenyje, kuri dažnai tampa svarbia buveine įvairiems augalams ir gyvūnams. Ši gamtinė forma susidaro dėl skirtingų dirvožemio sąlygų, augalijos įtakos arba natūralių erozijos procesų. Kinės gali būti sausumos iškilumos pelkėse ir šlapynėse arba vandenyje esančios medžių ir krūmų šaknys, kurios formuoja savotiškus salelių pavidalo darinius upių krantuose.

Atviras, sausas ir saulės gerai įšildomas plotas

Lytinis dimorfizmas – tai biologinis reiškinys, kai patinai ir patelės pasižymi skirtingais kūno bruožais, spalvomis, elgsena ar kitais požymiais, nesusijusiais su lytinių liaukų (gonadų) ar lytinių organų skirtumais. Šis fenomenas būdingas daugeliui gyvūnų rūšių ir dažnai susijęs su aplinkos poveikiu, poravimosi strategijomis ar kitais evoliuciniais poreikiais.

Makrofitai - vandenyje augantys aukštesnieji augalai, o dumbliai neįtraukiami. Pagal savo augimo teritoriją vandens augalai skirstomi į hidrofitus (augantys vandens telkinių pakrantėse ir apsemti tik iš dalies) ir hidratofitus (apsemtas visas augalas ar didesnioji jo dalis).

Palearktika – tai viena iš aštuonių pagrindinių Žemės biogeografinių sferų (biogeografinių karalysčių). Ji yra didžiausia sausumos biogeografinė sfera, užimanti apie 54,1 mln. km² plotą. Palearktika apima įvairias klimato zonas ir geografinę įvairovę, tačiau floros ir faunos rūšių įvairovė šiame regione yra palyginti nedidelė.

Perifitonas - tai prisitvirtinantys kolonijiniai ir siūliniai žalieji dumbliai bei melsvadumbliai ir įvairūs nejudrūs bestuburiai - vabzdžių, pavyzdžiui, mašalų ir kitų uodų lervos, plokščios lašalų ir ankstyvų nimfos bei planarijos.

Planktonas - smulkūs organizmai, kurie plūduriuoja atviruose vandenyse, paprastai netoli vandens telkinio paviršiaus. Planktoniniai organizmai dažnai gali judėti, bet dauguma jų tokie maži, kad prieš stiprias sroves nepasislenka į priekį.

Reintrodukuota rūšis – į tam tikrą teritoriją tam tikros rūšies augalų, grybų, gyvūnų porūšio arba rūšies atkėlimas ir gyvybingos bei stabilios jų populiacijos atkūrimas, kurie anksčiau ten savaime augo ar gyveno, bet dėl įvairių priežasčių, dažniausiai žmogaus ūkinės veiklos buvo išnykę.

Rituoliai - tai lašišų jaunikliai, kurie 1-3 metus paaugę upėse, „ritasi“ į jūrą, o ten praleidę porą metų ir subrendę, į Lietuvos upes grįžta neršti.

Sapropelis (gr. saprós - "puvimas" ir pelós - "dumblas, purvas") - dumblingos nuosėdos ar nuogulos, susidariusios gėlų, stovinčių vandens telkinių (ežerų, tvenkinių, kūdrų) dugne. Koloidinėje padėtyje turi daug organinių medžiagų.

Sinantropija – tai reiškinys, kai laukinės gyvūnų ir augalų rūšys prisitaiko gyventi žmonių gyvenvietėse, pastatuose ir kitose žmogaus veiklos vietose. Šis terminas kilęs iš graikų kalbos žodžių sýn („kartu, su“) ir ánthrōpos („žmogus“).

Sinantropai iš gyvenimo šalia žmonių gauna tam tikrą naudą, o jų gyvenamos vietos yra namai, daržai, fermos, pakelės, šiukšlynai ir panašios vietovės. Sąvoka dažnai naudojama ekologijoje apibūdinti žmogaus ir gamtos tarpusavio ryšį.

Sinantropiniai organizmai apima daug gyvūnų ir augalų rūšių, tačiau jiems nepriskiriamos naminės (domestikuotos) rūšys, tokios kaip šunys, katės ar naminės karvės.

Stenofagai (steno- + gr. phagos - ėdikas) - biol. gyvūnai, mintantys tik tam tikros rūšies maistu, pvz., žuvys: skersnukis, baltasis amūras minta tik vandens augalais, paukščiai: kryžiasnapis, kurapka - tik grūdais, augalų sėklomis.

Sukcesija – tai dėsningas bendrijos kitimas, kai vienos rūšys įsigali, o kitos yra išstumiamos ir nyksta. Šis procesas yra natūralus ir būtinas ekosistemų dinamikai bei atsinaujinimui.

Taksonas – tam tikro giminingumo organizmų grupė biologinėje organizmų klasifikacijoje, turinti unikalų pavadinimą. Taksonų pavyzdžiai yra pupinių šeima (lot. Fabaceae), drugių būrys (lot. Lepidoptera), geluoninių plėviasparnių pobūris Aculeata ir pan.

Taksono rangas – kategorija, maždaug atitinkanti taksoną sudarančių organizmų evoliucinio giminingumo laipsnį. Kuo giminingesni grupės organizmai, tuo žemesnio rango taksoną jie sudaro.

Trianguliacija (lot. triangulum — trikampis) - trikampinis skiepijimas, inkrustavimas.

Triasas – mezozojaus eros periodas, prasidėjęs prieš 251 mln. m. ir baigęsis prieš 199,6 mln. metų.

Uoksas – tai geninių (lot. Picidae) šeimos paukščių išskaptuota ertmė medyje, kuri tampa prieglobsčiu įvairiems gyvūnams. Dažniausiai uoksus kala geniai, tačiau šiose natūraliose slėptuvėse įsikuria ne tik kiti paukščiai, bet ir smulkūs žinduoliai bei vabzdžiai. Uoksuose apsigyvena uoksiniai paukščiai, tokie kaip geniai, žalvarniai, čiurliai, karveliai ir kai kurios pelėdų rūšys. Be to, šiose ertmėse prieglobstį randa ir žvirblinių būrio atstovai: zylės, varnėnai, raudonuodegės, kuosos, žvirbliai, musinukės, kukučiai bei bukučiai.

Vėžiagyvių karapaksas – tai specializuotas egzoskeleto darinys, dengiantis galvos ir dažnai krūtinės sritį. Jis susiformuoja iš į šonus išsiplėtusių egzoskeleto klosčių, kurios sukuria ryškiai išsikišusias nugarines bei šonines skiautes. Šios skiautės sudaro vadinamąjį galvinį skydą – tvirtą apsauginę struktūrą, saugančią gyvybiškai svarbias kūno dalis.

Vėžlių karapaksas – tai viršutinė, išgaubta jų šarvo dalis, atliekanti svarbią apsauginę funkciją. Jis sudarytas iš dviejų pagrindinių sluoksnių: vidinio kaulinio pagrindo ir išorinio raginio sluoksnio. Kaulinį sluoksnį formuoja suaugę stuburo slanksteliai, šonkauliai ir plokšteliniai kaulai, kurie sudaro tvirtą karkasą. Išorinis sluoksnis, dengiantis šį karkasą, sudarytas iš keratino – tos pačios medžiagos, iš kurios sudaryti paukščių snapai ar žmogaus nagai. Šis raginis dangalas suskirstytas į atskiras plokšteles, kurios sudaro savitą raštą, būdingą kiekvienai rūšiai.

Voragyvių karapaksas – tai kietas egzoskeleto darinys, dengiantis galvakrūtinės nugarinę dalį. Jis susiformuoja susiliejus keliems galvakrūtinės tergitams – nugarinėms segmentų plokštelėms. Ši struktūra ne tik suteikia mechaninę apsaugą, bet ir padeda palaikyti kūno formą bei atramą galūnėms. Karapakse dažniausiai yra išsidėsčiusios akys, o kai kurių rūšių atveju – ir kiti svarbūs jutimo ar nervų sistemos elementai.