Moksliniai terminai

Atraktantai (lot. attraho – pritraukiu), natūralios arba sintetinės lakiosios medžiagos vabzdžiams privilioti.

Chelicerinių gyvūnų pirmoji burnos galūnių pora, atliekanti žandų funkcijas.

Detritas (lot. detritus - sutrintas) - vandenyje skendinti arba vandens baseino dugne nugulusi organinė medžiaga, susidedanti iš gyvūnų ir augalų liekanų.

Distrofiniai ežerai - paprastai aukštapelkių (nemaistingi) ežerai, kuriems būdingas mažas gylis, rudas vanduo, storas dumblo ar sapropelio sluoksnis, dažnai užželiantys pagal liūninį tipą.

Ekvidai, zool. arkliai — neporakanopių žinduolių šeima (lot. Equidae).

Ekosistemos kitimas, sukeltas cheminių maisto medžiagų, dažniausiai tirpių azoto ir fosforo junginių, pertekliaus. Vandens ekosistemos yra ypač jautrios fosfatų padaugėjimui, tuo tarpu sausumos ekosistemas labiausiai neigiamai veikia nitratų padidėjimas.

Eutrofiniai ežerai - pagal hidrobiologinius parametrus, šiuose ežeruose kaupiasi makrofitų biomasė, vyksta jos puvimas. Beveik visų ežerų perimetru auga lapuočiai medžiai, krūmai, kurių nuokritos dar pablogina vandens kokybę.

Karlas Linėjus (šved. Carl Nilsson Linnæus, Carl Linné, nuo 1761 m. Carl von Linné) – XVIII a. švedų gamtininkas, mokslinės sistematikos kūrėjas. Daugelį savo darbų parašė lotyniškai, juos pasirašydavo kaip Carolus Linnaeus.

Makrofitai - vandenyje augantys aukštesnieji augalai, o dumbliai neįtraukiami. Pagal savo augimo teritoriją vandens augalai skirstomi į hidrofitus (augantys vandens telkinių pakrantėse ir apsemti tik iš dalies) ir hidratofitus (apsemtas visas augalas ar didesnioji jo dalis).

Perifitonas - tai prisitvirtinantys kolonijiniai ir siūliniai žalieji dumbliai bei melsvadumbliai ir įvairūs nejudrūs bestuburiai - vabzdžių, pavyzdžiui, mašalų ir kitų uodų lervos, plokščios lašalų ir ankstyvų nimfos bei planarijos.

Planktonas - smulkūs organizmai, kurie plūduriuoja atviruose vandenyse, paprastai netoli vandens telkinio paviršiaus. Planktoniniai organizmai dažnai gali judėti, bet dauguma jų tokie maži, kad prieš stiprias sroves nepasislenka į priekį.

Reintrodukuota rūšis – į tam tikrą teritoriją tam tikros rūšies augalų, grybų, gyvūnų porūšio arba rūšies atkėlimas ir gyvybingos bei stabilios jų populiacijos atkūrimas, kurie anksčiau ten savaime augo ar gyveno, bet dėl įvairių priežasčių, dažniausiai žmogaus ūkinės veiklos buvo išnykę.

Rituoliai - tai lašišų jaunikliai, kurie 1-3 metus paaugę upėse, „ritasi“ į jūrą, o ten praleidę porą metų ir subrendę, į Lietuvos upes grįžta neršti.

Sapropelis (gr. saprós - "puvimas" ir pelós - "dumblas, purvas") - dumblingos nuosėdos ar nuogulos, susidariusios gėlų, stovinčių vandens telkinių (ežerų, tvenkinių, kūdrų) dugne. Koloidinėje padėtyje turi daug organinių medžiagų.

Stenofagai (steno- + gr. phagos - ėdikas) - biol. gyvūnai, mintantys tik tam tikros rūšies maistu, pvz., žuvys: skersnukis, baltasis amūras minta tik vandens augalais, paukščiai: kryžiasnapis, kurapka - tik grūdais, augalų sėklomis.

Taksonas – tam tikro giminingumo organizmų grupė biologinėje organizmų klasifikacijoje, turinti unikalų pavadinimą. Taksonų pavyzdžiai yra pupinių šeima (lot. Fabaceae), drugių būrys (lot. Lepidoptera), geluoninių plėviasparnių pobūris Aculeata ir pan.

Taksono rangas – kategorija, maždaug atitinkanti taksoną sudarančių organizmų evoliucinio giminingumo laipsnį. Kuo giminingesni grupės organizmai, tuo žemesnio rango taksoną jie sudaro.

Trianguliacija (lot. triangulum — trikampis) - trikampinis skiepijimas, inkrustavimas.

Triasas – mezozojaus eros periodas, prasidėjęs prieš 251 mln. m. ir baigęsis prieš 199,6 mln. metų.