Jūršarkė

Eurazinė jūršarkė (dar vadinama jūrine šarka arba tiesiog jūršarke; lot. Haematopus ostralegus, angl. Eurasian Oystercatcher, vok. Austernfischer) – ryškus tilvikinių (lot. Haematopodidae) šeimos paukštis, lengvai atpažįstamas iš kontrastingos juodai baltos plunksnų spalvos, ilgo oranžinio–raudono snapo, ryškiai raudonų akių ir trumpų rausvų kojų.

Jūršarkė yra pastebima Lietuvoje nuo 1951 metų.

lės panašūs, tačiau patelės snapas ilgesnis už patino. Tai sumažina konkurenciją dėl maisto – patinai dažniau laužo moliuskų kiautus, o patelės ilgesniu snapu kasa dumblą, ieškodamos sliekų ir vėžiagyvių.

Eurazinė jūršarkė yra labiausiai paplitusi iš visų jūršarkių rūšių. Skiriamos keturios porūšės, perinčios Vakarų Europoje, centrinėje Eurazijoje, Kamčiatkoje, Kinijoje ir Vakarų Korėjoje. Jokios kitos jūršarkės šiame areale neaptinkama.

Įdomūs faktai apie eurazinę jūršarkę

• Tai gana stambus pakrančių paukštis: kūno ilgis siekia 40–45 cm, sparnų plotis – iki 80 cm.
• Gyvena daugiausia pajūriuose, tačiau lizdus suka ir prie upių bei ežerų.
• Lizdus suka ant žemės, dažnai atvirose vietose, o kartais net ant žvyro keliukų ar dirbtinių pakrančių.
• Patelė paprastai padeda 2–4 kiaušinius, abu tėvai kartu peri ir gina teritoriją.
• Garsiai šaukdamos jūršarkės įspėja koloniją apie pavojų, o kartais bendrai puola plėšrūnus.
• Jaunikliai vos išsiritę geba vaikščioti ir patys ieškoti maisto, tačiau tėvai juos saugo iki mokymosi skraidyti.
• Jūršarkės minta daugiausia moliuskais, krabais, sliekais, jūros kirminais – jų snapas pritaikytas ir kiautams praplėšti, ir grobiui iš dumblo traukti.
  Tai monogamiški paukščiai – poros dažnai išlieka visam gyvenimui.
• Jūršarkės yra svarbūs pakrančių ekosistemų indikatoriai: jų gausa ar nykimas rodo maisto išteklių pokyčius ir aplinkos būklę.
• Europoje ši rūšis įtraukta į Paukščių direktyvą ir yra saugoma, nes natūralios pakrantės nyksta dėl urbanizacijos ir turizmo.