🦩 Eurazinė jūršarkė arba jūrinė šarka, jūršarkė (lot. Haematopus ostralegus, angl. Eurasian Oystercatcher, Oystercatcher, Palearctic oystercatcher , vok. Austernfischer) – jūršarkinių (lot. Haematopodidae) šeimos sėjikinis paukštis (lot. Charadriiformes), kurią 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą eurazinė jūršarkė įrašyta 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirta 4 (I) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2000 m., eurazinė jūršarkė priskirta 3 (R) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, eurazinė jūršarkė priskirta CR kategorijai. Iki šiol, eurazinė jūršarkė saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Eurazinė jūršarkė yra karvelio dydžio, išsiskiriantis kontrastingomis juodos ir baltos spalvų plunksnomis. Jo kūno viršutinė dalis juoda, o apatinė – balta. Išskirtiniai jūršarkės požymiai yra ilgas, tiesus ir tvirtas raudonas snapas bei ryškiai raudonos kojos. Dažniausiai jūršarkės stebimos nuo balandžio iki rugsėjo mėnesio.
Perėjimo metu dažniausiai įsikuria Nemuno ar didelių vandens telkinių smėlio ar žvirgždo salose, rečiau – vandens telkinių pakrančių paplūdimiuose, nuleistuose tvenkiniuose, žole apaugusiose buveinėse ar net dirbamuose laukuose. Lizdą įsirengia tiesiog negilioje duobutėje grunte, kur gegužės mėn. padeda 2–3 kiaušinius. Perėjimo trukmė – 26–28 dienos. Išsiritę jaunikliai pradeda skraidyti būdami 34–36 dienų amžiaus.
Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Nepamirškite prisegti nuotraukų ar video, iš anksto dėkojame ir nuostabios gamtos!
Mitybai palankiausios sąlygos yra jūros pakrančių paplūdimiuose, ypač atoslūgių zonose, kur jūršarkės maitinasi moliuskais, vėžiagyviais, daugiašerėmis kirmėlėmis, rečiau – mailiumi. Vidaus vandens telkiniuose šie paukščiai minta įvairiais vandens bestuburiais, taip pat sliekais, vabzdžiais. Tai tolimoji migrantė.
Lietuvoje pirmą kartą perintys paukščiai buvo rasti 1980 m. Kuršių marių smėlio salose ties Atmatos žiotimis. Vėliau pavienės poros perėjo salose prie Skirvytės upės žiočių, Rupkalvių pievose, netoli Kintų žuvininkystės tvenkinių, Kniaupės įlankos smėlio saloje, Rusnės žuvininkystės tvenkiniuose, pievose netoli Nemuno, pamario smėlynuose prie Drevernos. 1982–1983 m. viena pora perėjo Drūkšių ežero Pilies saloje, o 1984 m. kita – to paties ežero Alksnynės saloje. Kauno mariose jūršarkės perėjo dirbtinėse smėlio salose ir smėlėtose pakrantėse. 1989, 1990 ir 1994 m. viena pora perėjo Mažeikių r. Varduvos tvenkinyje, o 1999–2001 m. – Birvėtos žuvininkystės ūkyje. 2007 m. Lietuvos populiacija buvo vertinama 10–20 perinčių porų.
Eurazinė jūršarkė yra palearktinė rūšis, kurios nominalus porūšis daugiausia paplitęs Vakarų Europoje, ypač palei Viduržemio ir Baltijos jūros pakrantes. Tolstant į žemyno gilumą, perinčių porų skaičius mažėja. Lietuvoje ši rūšis veisimosi metu aptinkama tik palei Nemuną žemiau Jurbarko ir Nemuno deltoje. Iki 2007 m. jūršarkės perėjo Drūkšių ežere, Birvėtos žuvininkystės tvenkiniuose, tačiau vėliau šiose vietose išnyko. Kitose šalies dalyse pavienės poros buvo aptiktos tik kai kuriais metais. Migracijų metu šie paukščiai negausiai, bet reguliariai stebimi Baltijos pajūryje.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Pagrindinė grėsmė perinčių jūršarkių populiacijai yra tinkamų veisimosi buveinių – atvirų smėlio salelių ar dumblingų seklumų Nemuno žemupyje – trūkumas. Kita didelė problema yra perinčių paukščių trikdymas, todėl reikėtų riboti lankymąsi žinomose veisimosi vietose perėjimo laikotarpiu. Be to, galima įtarti, kad perėjimo sėkmingumą mažina plėšrūnai, todėl būtina reguliuoti kanadinių audinių ir varninių paukščių skaičių.
UICN kategorija: CR - kritiškai grėsmingos būklės taksonai
