🍄 Blyškioji lekanora (lot. Lecanora albella, sin. Lichen albellus) – lentarijinių (lot. Lentariaceae) šeimos kerpė, kurią 1794 m. atrado ir aprašė Kristianas Persūnas (Pers.).
Į Lietuvos raudonąją knygą blyškioji lekanora įrašyta 2000 m. ir nuo 2000 m. buvo priskirta 2 (V) kategorijai. Iš Lietuvos raudonosios knygos blyškioji lekanora buvo ❌ išbraukta 2019 metais.
Blyškioji lekanora auga ant lapuočių medžių žievės natūralios kilmės lapuočių ir mišriuose miškuose. Dažniau sutinkama senuose miškuose, bet nėra išskirtinai pririšta tik prie jų.
Lekanoros (lot. Lecanora) genties kerpės yra vienos iš dažniausiai pasitaikančių pasaulyje – jos aptinkamos nuo atogrąžų iki arktinių regionų, todėl neretai vadinamos „visur augančiomis kerpėmis“. Blyškioji lekanora yra viena subtiliausių šios genties atstovių dėl savo baltų, tarsi dulkėmis padengtų vaisiakūnių.
Kerpės gniužulas plonas, lygus, balsvas ar pilkšvas, žiauberiškas. Vaisiakūniai gausūs, dubenėlio formos arba plokšti, visada padengti stora baltų dulkelių apnaša. Šią rūšį nesunku supainioti su dažna kampuotąja lekanora (lot. Lecanora carpinea), tačiau jas patikimai atskiria cheminės reakcijos.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Blyškioji lekanora yra vienas iš tų organizmų, kurie prisideda prie substrato ardymo – ji lėtai ardo medžių žievę ir akmenų paviršių, taip dalyvaudama natūraliuose ekosistemų procesuose.
Populiacijos gausumas Lietuvoje nežinomas. Kaimyninėse šalyse blyškioji lekanora aptinkama sporadiškai, todėl panaši situacija gali būti ir mūsų šalyje.
Blyškioji lekanora paplitusi Europoje, Azijoje, taip pat Šiaurės ir Centrinėje Amerikoje – nuo borealinės zonos pietinės dalies iki Viduržemio regiono, o piečiau aptinkama kalnuotose vietovėse. 2007 m. Lietuvoje buvo žinomos 3 radavietės rytinėje ir pietinėje šalies dalyse, tačiau tikėtina, kad ji gali būti dažnesnė, nei rodo dabartiniai duomenys.
Didžiausią grėsmę šiai rūšiai kelia miškų kirtimai bei džiūstančių ar nudžiūvusių medžių šalinimas, nes tokiuose substratuose kerpė dažniausiai įsikuria.
Buvusi kategorija: 2 (V) - pažeidžiamos rūšys, kurių populiacijų skaičius ir individų gausumas populiacijose sparčiai mažėja
