🍄 Ąžuolinis skylenis (lot. Inocutis dryophila, sin. Inonotus dryophilus, vok. Eichen-Schillerporling) – šiurkšteninių (lot. Hymenochaetaceae) šeimos grybas, kurį XIX a. m. atrado ir aprašė Mailsas Berklis (Berk.).
Į Lietuvos raudonąją knygą ąžuolinis skylenis įrašytas 1992 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 3 (R) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, ąžuolinis skylenis priskirtas EN kategorijai. Iki šiol, ąžuolinis skylenis saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Ąžuolinis skylenis yra stambus kempininis grybas, kurio vaisiakūniai siekia 10–20 cm pločio. Jie pusinių kepurėlių, pagalvių ar kanopos formos, plačiai prisitvirtinę prie substrato šono. Paviršius apaugęs smulkiais plaukeliais, nelygus, duobėtas, su vos matomomis zonomis, spalva gelsvai arba raudonai ruda. Kraštai apvalūs ir buki. Apatinė dalis iš pradžių būna pilkšva, o sendama paruduoja.
Minkštimas mėsingas, kamštiškas, o išdžiūvęs tampa kietas. Svarbus požymis – vaisiakūnio pamate esantis kietas, grūdėtas, rudos spalvos su gelsvais intarpais grybienos branduolys, kuris padeda atskirti šią rūšį nuo panašaus krokinio minkštenio (lot. Hapalopilus croceus). Pastarojo vaisiakūniai net ir apdžiūvę išlieka ryškiai oranžiniai.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Vaisiakūniai vienmečiai, pasirodo vasaros pabaigoje ar rudenį, auga pavieniui arba čerpių pavidalo grupėmis. Jie dažniausiai susiformuoja aukštai ant stambių gyvų ąžuolų kamienų ar šakų. Grybas sukelia šerdies baltąjį puvinį. Jis aptinkamas senuose ąžuolynuose, taip pat parkuose ar miškapievėse augančiuose pavieniuose ąžuoluose.
Ąžuolinis skylenis yra vienas iš nedaugelio grybų, galinčių ilgai išlikti toje pačioje vietoje ant gyvo ąžuolo – jo vaisiakūniai gali pasirodyti kelis kartus per dešimtmetį, todėl jis tarsi liudija seno medžio gyvybingumo ir puvinio pusiausvyrą.
Pastaraisiais metais radaviečių skaičius mažėja, o tai rodo prastėjančią populiacijos būklę. Manoma, kad tai susiję su tinkamų substratų ir buveinių kokybės blogėjimu. Net tinkamose vietose ąžuolinis skylenis aptinkamas pavieniui. Gausiausios populiacijos žinomos Punios šile bei Kauno ir Dūkštų ąžuolynuose.
Ąžuolinis skylenis labiau paplitęs pietinėje ir centrinėje Europos dalyse, taip pat žinoma Šiaurės Amerikoje ir Azijoje. Lietuvoje aptikta apie 30 radaviečių, dauguma iki 2007 metų. Dažniausiai ąžuolinis skylenis sutinkamas pietrytinėje ir centrinėje šalies dalyse.
Didžiausia grėsmė šiam grybui – senų ąžuolų iškirtimas ir tinkamo amžiaus medžių stokojanti aplinka. Kadangi grybui būtinas nuolatinis tinkamo substrato pasipildymas, svarbiausia apsaugos priemonė yra senų ąžuolų išsaugojimas bei jaunesnių ąžuolų palikimas buveinėse, kad būtų užtikrintas tęstinumas.
UICN kategorija: EN – grėsmingos būklės (liet. EN) taksonai
