Cefalodės

Cefalodės (lot. Cephalodia, angl. Cephalodia, vok. Cephalodien) – tai kai kurių kerpių specializuotos struktūros, kuriose gyvena papildomi simbiontai – dažniausiai melsvabakterės (cianobakterijos). Šios struktūros gali būti išsidėsčiusios kerpės gniužulo paviršiuje arba viduje.

Cefalodės susidaro tada, kai kerpę sudarantis grybas, be pagrindinio simbionto (dažniausiai žaliojo dumblio), į savo struktūrą įtraukia ir kitą fotosintetinį partnerį – dažniausiai cianobakterijas. Šios geba fiksuoti atmosferos azotą, todėl praturtina kerpę svarbiomis maisto medžiagomis.

Tokiu būdu kerpė gauna dvigubą naudą: dumbliai vykdo fotosintezę ir gamina organines medžiagas, o cianobakterijos aprūpina azotu. Dėl to cefalodės laikomos svarbia adaptacija augti maisto medžiagų skurdžiose buveinėse.

Cefalodžių ypatumai

• Cefalodės dažnai atrodo kaip maži tamsūs gumulėliai ar iškilimai ant kerpės paviršiaus.
• Jos gali būti tiek išorinės (matomos), tiek vidinės (paslėptos gniužulo viduje).
• Kerpės su cefalodėmis gali augti ten, kur kitos rūšys neišgyvena – pvz., ant skurdžių uolienų ar smėlio.
• Cianobakterijos cefalodėse atlieka svarbią funkciją – azoto fiksaciją, kuri yra būtina daugeliui ekosistemų.
• Tokios kerpės prisideda prie dirvožemio formavimosi ir derlingumo didinimo natūraliose buveinėse.