Ektomikorizė

Ektomikorizė (lot. Ectomycorrhiza, angl. Ectomycorrhiza, vok. Ektomykorrhiza) – tai mikorizės tipas, kai grybo hifai apgaubia augalo šaknį iš išorės ir sudaro tankų apvalkalą, tačiau į ląstelių vidų neįsiskverbia. Grybiena įsiterpia tik tarp šaknies ląstelių, sudarydama vadinamąjį Hartigo tinklą, per kurį vyksta medžiagų apykaita.

Ektomikorizė būdinga daugeliui medžių rūšių, ypač miškuose augantiems augalams – ąžuolams, beržams, pušims, eglėms, maumedžiams, drebulėms. Šių augalų šaknys dažniausiai neturi šakniaplaukių, nes jų funkciją perima grybo hifai, kurie labai padidina šaknų paviršiaus plotą ir pagerina vandens bei mineralinių medžiagų įsisavinimą.

Šis simbiotinis ryšys yra abipusiai naudingas: augalas aprūpina grybus organinėmis medžiagomis (cukrumi), o grybas augalui tiekia vandenį, fosforą, azotą ir kitus elementus.

Eektomikorizės ypatumai

• Daugelis gerai žinomų miško grybų sudaro ektomikorizę, pvz., baravykai, voveraitės, lepšės ar kazlėkai.
• Grybai dažnai yra prisitaikę prie konkrečių medžių rūšių, todėl auga tik šalia tam tikrų augalų.
• Ektomikorizė gali padidinti augalo atsparumą sausrai, ligoms ir sunkiųjų metalų poveikiui.
• Grybienos tinklas dirvožemyje gali sujungti skirtingus medžius ir sudaryti vadinamąjį „miško internetą“, per kurį perduodamos maisto medžiagos ir signalai.
• Be ektomikorizės daugelis miško ekosistemų negalėtų normaliai funkcionuoti.