Eutrofikacija

Ekosistemos kitimas, sukeltas cheminių maisto medžiagų, dažniausiai tirpių azoto ir fosforo junginių, pertekliaus. Vandens ekosistemos yra ypač jautrios fosfatų padaugėjimui, tuo tarpu sausumos ekosistemas labiausiai neigiamai veikia nitratų padidėjimas.

Eutrofikacija yra bendras terminas, apibūdinantis procesą, kurio metu maistinės medžiagos kaupiasi vandens telkinyje, todėl daugėja mikroorganizmų, kurie gali išeikvoti vandens deguonį. Eutrofikacija gali vykti natūraliai arba dėl žmogaus veiksmų. Žmogaus sukelta, arba kultūrinė, eutrofikacija įvyksta, kai į aplinką patenka nuotekos, pramoninės nuotekos, trąšų nuotėkis ir kiti maistinių medžiagų šaltiniai. Tokia maistinių medžiagų tarša dažniausiai sukelia dumblių žydėjimą ir bakterijų dauginimąsi, dėl to vandenyje išsenka ištirpęs deguonis ir smarkiai pablogėja aplinka. Eutrofikacijos prevencijos ir panaikinimo metodai apima taškinės taršos iš nuotekų ir žemės ūkio bei kitų netikslių taršos šaltinių mažinimą. Be to, bakterijų ir dumblius slopinančių organizmų, tokių kaip vėžiagyviai ir jūros dumbliai, patekimas taip pat gali padėti sumažinti azoto taršą, o tai savo ruožtu kontroliuoja melsvadumblių, pagrindinio kenksmingo dumblių žydėjimo šaltinio, augimą.