Mikorizė

Mikorizė (gr. mykes – grybas, rhiza – šaknis) – tai augalų šaknų ir grybų simbiozė, kai abi pusės gauna naudą ir kartu sudaro vieną veikiančią maitinimosi sistemą. Ji būdinga tiek žoliniams augalams, tiek ir medžiams. Per mikorizę augalas iš grybų gauna vandenį, fosforą, azotą ir mikroelementus, o grybai iš augalo – fotosintezės metu pagamintas organines medžiagas.

Mikorizė gali būti dviejų pagrindinių tipų – endotrofinė ir ektotrofinė.

Endotrofinė mikorizė (gr. endon – viduje, trophē – mityba) susidaro tada, kai grybo hifai pro šakniaplaukius įsiskverbia į augalo šaknies pirminės žievės ląstelių vidų ir ten išsikeroja. Tokia mikorizė būdinga orchidinių ir erikinių šeimos augalams, taip pat klevams. Ypač svarbi ji orchidėjoms – kai kurių rūšių sėklos be mikorizės visai nedygsta, o daigai negali augti. Grybai aprūpina jų gemalus fiziologiškai aktyviomis medžiagomis, tarp jų ir B grupės vitaminais, kurie būtini ankstyvam vystymuisi.

Ektotrofinė mikorizė (gr. ektos – iš lauko, trophē – mityba) susidaro tada, kai grybo hifai tankiu rezginiu apgaubia augalo šaknį ir įsiterpia tarp ląstelių, tačiau į jų vidų nepatenka. Šis mikorizės tipas būdingas daugeliui Lietuvos miškų medžių – ąžuolams, beržams, pušims, eglėms, maumedžiams ir drebulėms. Tokios šaknys paprastai neturi šakniaplaukių, nes visą jų „siurbiamąją“ funkciją perima grybiena, kuri labai padidina šaknų paviršiaus plotą ir sustiprina maisto medžiagų įsisavinimą.

Tarp grybų ir miško medžių susidaro glaudi tarpusavio priklausomybė. Kai kurie grybai auga tik po tam tikrais medžiais, todėl jų buveinė labai tiksliai apibrėžta. Lepšės dažniausiai randamos po beržais, raudonikiai – po drebulėmis, rudmėsės – po eglėmis ir pušimis, o kazlėkai – beveik išimtinai po pušimis bei kitais spygliuočiais. Iš šios sąsajos kilo ir kai kurie lietuviški grybų pavadinimai, tokie kaip paąžuolis, paberžis ar paliepė, kurie tiesiogiai nurodo medį, su kuriuo grybas sudaro mikorizę.

Mikorizė yra itin svarbi ekosistemoms. Ji pagerina augalų atsparumą sausrai, ligoms ir net sunkiųjų metalų poveikiui. Be to, grybų hifai sujungia skirtingus medžius į vieną požeminį tinklą, vadinamą „miško internetu“. Per jį augalai gali dalintis maisto medžiagomis ir net perspėti vieni kitus apie pavojus, pavyzdžiui, vabzdžių antplūdį. Moksliniai tyrimai rodo, kad seni, brandūs medžiai per šį tinklą gali perduoti maistines medžiagas jaunesniems daigams, taip padėdami jiems išgyventi šešėlyje.

Įdomu tai, kad net apie devyniasdešimt procentų visų sausumos augalų pasaulyje vienaip ar kitaip sudaro mikorizę su grybais. Tai reiškia, kad be šios nematomos sąjungos didžioji dalis miškų, pievų ir net žemdirbystės kultūrų apskritai negalėtų egzistuoti tokia forma, kokią matome šiandien.