Taksonas

Taksonas – tam tikro giminingumo organizmų grupė biologinėje organizmų klasifikacijoje, turinti unikalų pavadinimą. Taksonų pavyzdžiai yra pupinių šeima (lot. Fabaceae), drugių būrys (lot. Lepidoptera), geluoninių plėviasparnių pobūris Aculeata ir pan.

Biologijoje taksonas (atgalinis formavimasis iš taksonomijos; pl.: taksonai) yra vienos ar kelių organizmo populiacijų ar organizmų grupė, kurią taksonomai mato kaip vienetą. Nors nė vienas iš jų nėra privalomas, taksonas paprastai žinomas konkrečiu pavadinimu ir jam suteikiamas tam tikras reitingas, ypač jei ir kai jis yra priimtas arba įsitvirtina. Tačiau labai dažnai taksonomams kyla nesutarimų dėl to, kas priklauso taksonui, ir dėl įtraukimo kriterijų, ypač atsižvelgiant į rangą pagrįstą („Linnaean“) nomenklatūrą (daug mažiau filogenetinės nomenklatūros). Jei taksonui suteikiamas oficialus mokslinis pavadinimas, jo naudojimą reglamentuoja vienas iš nomenklatūros kodų, nurodančių, kuris mokslinis pavadinimas yra tinkamas konkrečiai grupei. Manoma, kad pirmieji bandymai klasifikuoti ir suskirstyti organizmus (augalus ir gyvūnus) buvo pradėti priešistoriniais laikais medžiotojų rinkėjų, kaip rodo gana sudėtingos liaudies taksonomijos. Daug vėliau prie šios srities prisidėjo Aristotelis, o vėliau ir Europos mokslininkai, tokie kaip Magnolis, Tournefortas ir Carlo Linnaeuso sistema Systema Naturae, 10-asis leidimas (1758 m.), taip pat nepublikuotas Bernardo ir Antoine'o Laurent'o de Jussieu darbas. Vienetais pagrįstos biologinės klasifikacijos sistemos idėja pirmą kartą buvo plačiai prieinama 1805 m. pristatant Jeano-Baptiste'o Lamarcko „Flore françoise“ ir Augustino Pyramo de Candolle „Botanikos principus“. Lamarkas nustatė augalų „natūralaus klasifikavimo“ sistemą. Nuo tada sistemininkai ir toliau kuria tikslias klasifikacijas, apimančias gyvenimo įvairovę; šiandien „geru“ arba „naudingu“ taksonu paprastai laikomas toks, kuris atspindi evoliucinius santykius. Daugelis šiuolaikinių sistematikų, pavyzdžiui, filogenetinės nomenklatūros šalininkai, naudoja kladistinius metodus, reikalaujančius, kad taksonai būtų monofiliniai (visi tam tikro protėvio palikuonys). Todėl jų pagrindinis vienetas, kladas yra lygiavertis taksonui, darant prielaidą, kad taksonai turėtų atspindėti evoliucinius ryšius. Panašiai tarp tų šiuolaikinių taksonomistų, dirbančių su tradicine Lino (binomine) nomenklatūra, nedaugelis siūlo taksonus, kurie, jiems žinomi, yra parafiletiniai. Seniai nusistovėjusio taksono, kuris taip pat nėra kladas, pavyzdys yra reptilijų klasė, ropliai; paukščiai ir žinduoliai yra gyvūnų, tradiciškai priskiriamų roplių grupei, palikuonys, tačiau nė vienas iš jų nėra įtrauktas į reptilijų (paukščiai tradiciškai priskiriami Aves klasei, o žinduoliai – Mammalia klasei).