🍄 Auksaviršė ūmėdė (lot. Russula aurea, sin. Russula esculenta, Russula aurata, angl. Gilded Brittlegill, Blushing waxcap, vok. Gold-Täubling) – ūmėdinių (lot. Russulaceae) šeimos grybas, kurį 1796 m. atrado ir aprašė Kristianas Persūnas (Pers.).
Į Lietuvos raudonąją knygą auksaviršė ūmėdė įrašyta 1992 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirta 3 (R) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, auksaviršė ūmėdė priskirta VU kategorijai. Iki šiol, auksaviršė ūmėdė saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Auksaviršė ūmėdė yra reta, bet įspūdinga rūšis. Šis grybas nedidelis – kepurėlės skersmuo siekia 5–9 cm, kartais iki 10 cm. Jauni vaisiakūniai turi iškilusią kepurėlę, vėliau ji tampa plokščia, su įdubusiu viduriu. Paviršius gali būti švelniai raudonas, aukso geltonumo, abrikosų ar plytų spalvos, dažnai su gelsvais atspalviais. Sausu oru kepurėlė matinė, drėgnu – truputį gliti. Lakšteliai iš pradžių blyškiai kreminiai, vėliau geltoni ar gelsvai kreminiai, kraštuose patamsėję. Kotas 3–7 cm aukščio, 1–2,5 cm pločio, pradžioje baltas, bet bręstant gelsvėja ar pagelsta, o vidus tampa purus. Minkštimas baltas, stangrus, švelnaus skonio ir be ryškaus kvapo, pažeidus spalvos nekeičia.
Auksaviršė ūmėdė dėl savo spalvos ir elegantiškos išvaizdos laikoma viena gražiausių ūmėdžių, tačiau ji nėra plačiai naudojama kulinarijoje – nors nuodinga nelaikoma, maistinė vertė nedidelė, o dėl retumo šis grybas laikomas vertingu gamtos paveldo elementu. Įdomu tai, kad ūmėdės yra viena iš nedaugelio grybų genčių, kurių lakšteliai lūžta trapiai – lyg kreida, todėl jas lengva atskirti nuo kitų kepuriuotųjų grybų.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Auksaviršė ūmėdė yra termofilinė ir kalcifilinė rūšis, auganti pavieniui ar grupėmis įvairiuose miškuose – tiek lapuočių, tiek mišriuose, tiek spygliuočių. Ji mėgsta šiltas, šviesias ir drėgnas vietas, kuriose dirvožemis turtingas maisto medžiagų. Grybas sudaro mikorizę su ąžuolais, skroblais, beržais, eglėmis bei pušimis, todėl aptinkamas įvairiose miškų bendrijose.
Nuo kitų panašių ūmėdžių ši rūšis lengvai atskiriama pagal geltoną kotą ir lakštelius, taip pat cheminėmis reakcijomis.
Lietuvoje populiacija nėra labai maža, bet pasiskirsčiusi netolygiai. Vaisiakūniai dera nereguliariai – kartais gali praeiti keleri metai be pastebimų radaviečių, o kai kuriais metais grybas pasirodo gausiai, net ir naujose vietose.
Auksaviršė ūmėdė yra paplitusi Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Pietinėje Europos dalyje ji aptinkama dažniau, tačiau šiauriau – kur kas rečiau. Lietuvoje rasta 18 radaviečių, daugiausia Pietų, Šiaurės, Šiaurės Rytų ir Vidurio Lietuvoje, bet bendrai ši rūšis laikoma nedažna.
Didžiausias pavojus šiai rūšiai kyla dėl miškų kirtimų, augimviečių struktūros pokyčių, pomiškio tankėjimo ir dirvožemio rūgštėjimo, kurį lemia oro tarša. Šie veiksniai blogina buveinių kokybę ir mažina tinkamų vietų skaičių.
UICN kategorija: VU - pažeidžiami taksonai
