🍄 Baltasis godūnas arba „lietuviškas triufelis“ (lot. Choiromyces meandriformis, angl. White Truffle, vok. Stachelsporige Mäandertrüffel, Weiße Trüffel, Deutsche Trüffel) – truminių (lot. Tuberaceae) šeimos grybas, kurį 1831 m. atrado ir aprašė Karlas Vitadini (Vittad.).
Į Lietuvos raudonąją knygą baltasis godūnas įrašytas 1992 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 1 (E) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, baltasis godūnas priskirtas EN kategorijai. Iki šiol, baltasis godūnas saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Baltasis godūnas yra retas požemis grybas. Vaisiakūniai netaisyklingos rutulio ar gumbo formos, 4–15 cm dydžio, pilkšvai ar gelsvai rudi, kartais sveriantys iki 500 gramų. Jie yra mėsingi, tamprūs, sudžiūvę tampa labai kieti. Paviršius lygus arba suaižėjęs. Vidinė dalis balta ar gelsvai rusva, išmarginta netaisyklingai vingiuotų rusvų juostų, tarp kurių ertmėse formuojasi sporos. Kvapas stiprus – gali būti aromatingas arba nemalonus.
Baltasis godūnas daugelyje pasaulio valstybių yra laikomas 🛑 nevalgomu ir ☠️ nuodingu grybu.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Baltasis godūnas dar vadinamas „triufelių pusbroliu“ arba „lietuviškuoju triufeliu“. Nors jis nėra tikras triufelis, jis valgomas, laikomas delikatesu, ypač Italijoje ir Vidurio Europoje. Nors jo skonis kiek paprastesnis nei tikrųjų triufelių (lot. Tuber genties), kvapas ir konsistencija yra labai vertinami kulinarijoje. Įdomu tai, kad šiuos grybus lengviausiai suranda specialiai apmokyti šunys, nes jų vaisiakūniai formuojasi giliai po žeme.
Vaisiakūniai vienmečiai, pasirodo rugpjūčio–spalio mėnesiais. Jie auga humusingame rūgštiniame priemolio dirvožemyje, dažniausiai iš dalies ar visiškai panirę į žemę, brandžiuose lapuočių, ypač ąžuolų, taip pat spygliuočių bei mišriuose miškuose. Grybas yra simbiotrofas, dažniausiai sudarantis ektomikorizę su lapuočiais medžiais. Jo vaisiakūniais minta šernai, kurie kartu prisideda prie šio grybo platinimo.
Lietuvoje baltųjų godūnų populiacija fragmentiška – žinomos 9 radavietės, kuriose šie grybai dažniausiai rasti negausiai, po kelis vaisiakūnius. Po 1990 m. ilgą laiką jų nepavyko aptikti, o 2017 m. vėl rasta šernų išknistoje vietoje Janonių miške, Švenčionių rajone. Tuo tarpu Vilkaraisčio miške, Molėtų r., patikrinus seną augavietę (1988-1990 m. buvo gyvybinga populiacija), grybų nerasta. Tikėtina, kad jų mažėjimą lėmė brandžių medžių kirtimai. 2007 m. Lietuvoje iš turimų kolekcijų buvo žinomos 4 radavietes Ignalinos, Marijampolės, Molėtų ir Raseinių rajonuose. Remiantis literatūros duomenimis, taip pat rasta Klaipėdos r., Babėnų miške (Kėdainių r.) ir Labanoro miškuose.
Baltasis godūnas paplitęs daugelyje Europos šalių, išskyrus šiaurinę borealinės juostos dalį. Ji auga lapuočių ir spygliuočių miškuose, tačiau visur yra gana reta. Lietuvoje baltasis godūnas žinomas nuo 1957 m., pavieniai radiniai aptikti Rytų, Vidurio, Pietų ir Vakarų Lietuvos miškuose.
Didžiausią grėsmę baltajam godūnui kelia miško kirtimai, kurių metu pašalinami brandūs lapuočiai ir spygliuočiai, suardoma paklotė bei dirvožemis. Neigiamai gali paveikti ir per didelis šernų skaičius, nes jie sunaikina vaisiakūnius. Pagrindinės apsaugos priemonės – drausti pagrindinius kirtimus žinomose buveinėse ir reguliuoti šernų populiaciją.
UICN kategorija: EN – grėsmingos būklės (liet. EN) taksonai
Buvusi kategorija: 1 (E) - išnykstančios rūšys, kurios yra ties išnykimo riba ir kurias galima išsaugoti tik naudojant specialias apsaugos priemones
