🍄 Aitrusis baltikas (lot. Tricholoma ustaloides, angl. Charred Knight, vok. Bitterer Eichen-Ritterling) – baltikinių (lot. Tricholomataceae) šeimos grybas, kurį 1954 m. atrado ir aprašė Henris Romanesi (Romagn.).
Į Lietuvos raudonąją knygą aitrusis baltikas įrašytas 1992 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 4 (I) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2003 m., aitrusis baltikas priskirtas 1 (E) kategorijai. Iš Lietuvos raudonosios knygos aitrusis baltikas buvo išbrauktas 2019 metais.
Aitrusis baltikas yra kepuriuotasis grybas, kurio kepurėlė 4–10 cm skersmens, iš pradžių išgaubta, vėliau paplokščia, dažnai su gūburėliu viduryje. Paviršius rausvai rudas ar kaštoninis, dažnai su tamsesnėmis dėmėmis. Lakšteliai balti ar gelsvi, vėliau su rausvais atspalviais. Kotas cilindriškas, 4–10 cm ilgio, viršuje šviesesnis, apačioje rusvai raudonas. Minkštimas baltas, tačiau labai kartus, todėl grybas nevalgomas.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Kai kurie baltikai dėl savo kartaus skonio yra nevalgomi, tačiau kitų rūšių atstovai laikomi puikiais valgomais grybais. Aitrusis baltikas išsiskiria tuo, kad net ir nedidelis jo gabalėlis palieka burnoje labai stiprų kartumą.
Aitrusis baltikas yra simbiotrofinis grybas, augantis vasarą ir rudenį lapuočių miškuose, kartais randamas ir spygliuočių medynuose. Jis mėgsta šiltesnį klimatą, todėl aptinkamas atviresnėse vietose – miško pievose, taip pat kalkinguose dirvožemiuose. Pietinėse arealo dalyse dažniausiai auga po bukais, kaštonais ir ąžuolais.
Nuo kitų panašių rusvos spalvos baltikų rūšių aitrusis baltikas skiriasi tuo, kad paprastai auga lapuočių miškuose, o jo kotą dažnai puošia ryški žiedo zona.
Šiuo metu Lietuvoje žinomos tik 2 šios rūšies populiacijos, todėl ji laikoma itin reta.
Aitrusis baltikas paplitęs Europoje, Azijoje, Šiaurės Afrikoje, taip pat Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Lietuvoje šis grybas žinomas tik iš dviejų radaviečių rytinėje ir pietrytinėje šalies dalyse.
Didžiausią grėsmę aitriajam baltikui kelia senų medžių ir jų trako kirtimas, dėl kurio pakinta augimviečių struktūra ir medynų sudėtis. Taip pat neigiamai veikia neganomų ar nešienaujamų pievų užaugimas mišku bei dirvožemio rūgštėjimas, kylantis dėl oro taršos.
Buvusi kategorija: 1 (E) - išnykstančios rūšys, kurios yra ties išnykimo riba ir kurias galima išsaugoti tik naudojant specialias apsaugos priemones
