🍄 Bačo baltikas (lot. Tricholoma batschii, sin. Agaricus subannulatus, vok. Fastberingte Ritterling) – baltikinių (lot. Tricholomataceae) šeimos grybas, kurį 1786 m. atrado ir aprašė Augustas Bačas (Batsch).
Į Lietuvos raudonąją knygą bačo baltikas įrašytas 1992 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 2 (V) kategorijai. Iš Lietuvos raudonosios knygos bačo baltikas buvo išbrauktas 2019 metais.
Bačo baltikas turi 5–12 cm skersmens kepurėlę. Jauna kepurėlė būna išgaubta, vėliau paplokščia, kartais su gūbreliu viduryje. Paviršius kaštoninės ar rusvai raudonos spalvos, drėgnu oru lipnus. Lakšteliai balti, kartais su gelsvu atspalviu, senstant įgauna rudų dėmelių. Kotas 5–10 cm aukščio, cilindriškas, viršuje balkšvas, žemyn pereina į rausvai rudą spalvą. Minkštimas baltas, trapus, kvapas nemalonus.
Bačo baltikas yra simbiotrofas, vaisiakūnius išaugina vasarą ir rudenį. Jis auga spygliuočių ir mišriuose miškuose, mėgsta kalkingus dirvožemius. Grybas glaudžiai susijęs su medžių šaknų sistema, todėl jo radavietės rodo sveikas ir natūralias miško ekosistemas.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Bačo baltikas yra laikomas nuodingu grybu. Jo vaisiakūniai turi ne tik kartų skonį, bet ir medžiagų, kurios gali sukelti virškinimo sutrikimų. Įdomu tai, kad kai kuriuose šaltiniuose jis minimas kaip artimas kitam baltikui – Tricholoma fracticum, tačiau išsiskiria spalvos atspalviais ir vaisiakūnio proporcijomis.
Įdomu tai, kad baltikai (lot. Tricholoma) yra viena didžiausių kepuriuotųjų grybų genčių Europoje, o jų atskyrimas dažnai reikalauja daug patirties, nes skirtingos rūšys vizualiai labai panašios.
2007 m. Lietuvoje buvo žinomos žinomos tik 3 populiacijos, todėl rūšis laikoma labai reta.
Bačo baltikas paplitęs Europoje ir Šiaurės Amerikoje, tačiau Europoje yra reta. Lietuvoje buvo žinomos tik 3 radavietės – rytinėje ir pietinėje šalies dalyse.
Didžiausią grėsmę šiam grybui kelia senų medžių kirtimas ir miško retinimai, kurie keičia medynų sudėtį bei struktūrą. Pavojų kelia ir dirvožemio rūgštėjimas dėl oro taršos bei azoto junginių perteklius.
Buvusi kategorija: 2 (V) - pažeidžiamos rūšys, kurių populiacijų skaičius ir individų gausumas populiacijose sparčiai mažėja
