🍄 Atskiroji lentarija (lot. Lentaria byssiseda, vok. Zottige Byssuskoralle) – lentarijinių (lot. Lentariaceae) šeimos grybas, kurį 1950 m. atrado ir aprašė Edredas Korneris (Corner).
Į Lietuvos raudonąją knygą atskiroji lentarija įrašyta 2003 m. ir nuo 2003 m. buvo priskirta 4 (I) kategorijai. Iš Lietuvos raudonosios knygos atskiroji lentarija buvo išbraukta 2019 metais.
Atskiroji lentarija yra smulkus, koralus primenantis grybas, sudarantis šakotas, trapias vaisiakūnių kolonijas. Vaisiakūniai 2–6 cm aukščio, šakotomis smailėjančiomis viršūnėmis. Spalva balkšva, gelsva ar šviesiai rusva, paviršius lygus, o viršūnės gali būti kiek tamsesnės. Minkštimas trapus, plonas, bekvapis.
Atskiroji lentarija yra saprotrofas, kurio vaisiakūniai yra vienmečiai ir išauga vasarą bei rudenį. Grybas auga ant medienos, miško paklotės ir medžių žievės. Mūsų šalyje dažniausiai randamas ant stambių lapuočių – ypač ąžuolų, uosių ir klevų – kamienų žievės, dažnai tarpuose. Rečiau pasitaiko ant paklotės – smulkių eglių ar lapuočių šakelių mišriuose miškuose ir eglynuose.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Lentarijos genties grybai dažnai turi ypatingą fermentinę galią – jie skaido ligniną, kuris yra vienas atspariausių augalinės ląstelės sienelės komponentų. Dėl savo šakotų vaisiakūnių kartais vadinami „miško koralais“. Nors atrodo dekoratyviai, dauguma jų yra nevalgomi dėl menkos maistinės vertės ar trapumo, tačiau gamtoje atlieka svarbų vaidmenį, skaidydami medieną ir praturtindami dirvožemį.
Lietuvoje žinoma 14 radaviečių, iš kurių keliose aptinkamos gausios populiacijos, pavyzdžiui, Ąžuolijos miške (Utenos r.), Dūkštų miške (Vilniaus r.) ir Žemaitijos nacionaliniame parke (Plungės r.).
Atskiroji lentarija yra plačiai paplitusi visame šiauriniame pusrutulyje, tačiau jos pasiskirstymas atogrąžose nėra iki galo aiškus. Lietuvoje dažniausiai randama vakarinėje ir pietrytinėje šalies dalyse.
Pagrindinės grėsmės šiai rūšiai yra senų lapuočių, ypač ąžuolų, kirtimas, miškų „tvarkymas“, kai šalinami medienos nuokritai, bei paklotės ardymas. Išsaugoti tinkamas buveines galima tik paliekant senus medžius ir natūralias miško struktūras.
Buvusi kategorija: 4 (I) - neapibrėžto statuso rūšys, kurių dėl duomenų stokos negalima įrašyti į kitas kategorijas
