Saugomi ir reti žinduoliai Lietuvoje

🐂 Stumbras (lot. Bison bonasus, angl. European Bison, European Wood Bison, Wisent, Zubr, European Buffalo, vok. Europäische Bison, Wisent) – dykaraginių (lot. Bovidae) šeimos porakanopis (lot. Artiodactyla), kurį 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).

Į Lietuvos raudonąją knygą stumbras įrašytas 1969 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 5 (Rs) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, stumbras priskirtas NT kategorijai. Iki šiol, stumbras saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.

Stumbras yra didžiausias Europos laukinis žinduolis: patinai gali siekti 2,1–3,5 m kūno ilgį, būti 1,6–2,1 m aukščio ir sverti iki 1000 kg. Patelės yra gerokai mažesnės – jų svoris siekia 300–540 kg. Kailis ilgas, rudos spalvos. Nepaisant jų didžiulio svorio, stumbrai geba bėgti iki 40 km per val. greičiu, o nepaisant jų didžiulio svorio, o šuolio metu gali įveikti virš 1 m aukščio kliūtį.

Rujos laikotarpis tęsiasi nuo rugpjūčio iki spalio, tuomet stipriausias bulius išveja visus konkurentus iš bandos. Patelė po 9 mėnesių nėštumo atsiveda vieną 15–35 kg sveriantį jauniklį. Jos vislios iki 20 metų amžiaus. Lietuvoje stumbrai dažniausiai atsivedami gegužės - rugsėjo mėn., kartais stumbrės vaikuojasi net žiemos pradžioje. Trimečiai patinai iš bandos išvaromi ir ima klajoti. Nelaisvėje stumbrai išgyvena iki 30 metų, gamtoje – trumpiau.

Stumbrai sudaro mišrias arba tik patinų bandas, kurios kartais išsiskiria ir vėl susijungia. Lietuvoje stumbrų bandos gali būti itin didelės – net iki 100 individų. Jie teritorijų negina. Nors ilgą laiką manyta, kad stumbrai yra mišriųjų ar lapuočių miškų gyvūnai, naujausi duomenys rodo, kad jie labiausiai prisitaikę gyventi atvirose, į stepes panašiose buveinėse su vandens telkiniais. Minta žoliniais augalais, medžių lapais, ūgliais, o žiemą – šakelėmis.

Į Lietuvą stumbrai buvo atvežti 1969–1972 m. iš Rusijos Paokio terasų rezervato, o pirmieji apgyvendinti Pašilių stumbryne. 1973 m. stumbrai paleisti į laisvę. Iki 2000 m. jų buvo tik 20–40, 2005–2010 m. – 40–60, tačiau po 2013 m. laisvųjų stumbrų skaičius ėmė sparčiai augti ir 2018 m. pasiekė 260 individų.

Stumbro arealas apima laisvėje arba pusiau laisvėje gyvenančias bandas Lenkijoje, Baltarusijoje, Lietuvoje, Rusijoje, Ukrainoje, Slovakijoje, Rumunijoje ir Vokietijoje. Nelaisvėje šie gyvūnai laikomi dar trisdešimtyje šalių. Lietuvoje 3 laisvųjų stumbrų bandos susiformavo centrinėje šalies dalyje – Panevėžio ir Kėdainių rajonuose, nuo Naujamiesčio iki Nociūnų, o migruojantys individai dažniausiai keliauja vakarų ir šiaurės kryptimis. Pavieniai stumbrai iš kitų šalių kartais užklysta į Pietų Lietuvą.

Stumbras yra artimas Amerikos bizonui, su kuriuo lengvai kryžminasi. Senovėje buvo paplitęs visoje Pietų ir Vidurio Europoje, o taip pat ir Lietuvoje. Natūraliai gamtoje dar buvo paplitę Kaukaze ir Belovežo girioje, kur tarpukaryje išnyko. Kai kuriuose Europos zoologijos soduose ir parkuose dar buvo išlikę grynakraujų stumbrų, todėl juos pradėta veisti. 1919 m. balandį Lenkijoje buvo nušautas paskutinis laisvėje gyvenęs lygumų stumbras. Zoologijos sodų ir privačių kolekcijų dėka, ši rūšis atkurta ir vėl gyvena laisvėje.

Gamtoje stumbrams rimtų priešų nėra, tačiau jų plitimą riboja urbanizacija. Svarbiausios grėsmės – ribota genetinė įvairovė, taip pat ligos, tokios kaip tuberkuliozė, balanopostitas ar snukio ir nagų liga. Intensyvus žemės ir miškų ūkis jiems tiesioginės žalos nedaro, tačiau dėl pasėlių ar miško žalos gyventojų požiūris į šią rūšį kartais būna neigiamas.

Istoriškai didžiausią žalą stumbrų populiacijoms padarydavo brakonieriai, ypač politinių neramumų metu. Siekiant užtikrinti rūšies išlikimą, būtina formuoti kompaktiškas populiacijas, sudarančias sąlygas migracijai ir genetiniams mainams, bei didinti visuomenės palankumą stumbrų apsaugai. 

UICN kategorija: NT – arti grėsmės esantys (liet. NT) taksonai

Buvusi kategorija: 5 (Rs) - išsaugotos rūšys, kurių, anksčiau įrašytų į Lietuvos Raudonąją knygą, gausumas jau atkurtas