🍄 Balsvoji meškabudė (lot. Leucopaxillus alboalutaceus, sin. Clitocybe alboalutacea) – baltikinių (lot. Tricholomataceae) šeimos grybas, kurį 1939 m. atrado ir aprašė Frederikas Miuleris (F.H.Møller).
Į Lietuvos raudonąją knygą balsvoji meškabudė įrašyta 2000 m. ir nuo 2000 m. buvo priskirta 3 (R) kategorijai. Iš Lietuvos raudonosios knygos balsvoji meškabudė buvo ❌ išbraukta 2003 metais.
Balsvoji meškabudė yra stambus grybas, kurio kepurėlė užauga 10–20 cm skersmens. Jauna kepurėlė išgaubta, vėliau paplokščia, kartais su nežymiu gūburėliu viduryje, spalva balta ar balsvai gelsva, su laiku įgauna gelsvą atspalvį. Lakšteliai tankūs, nusileidžiantys kotu žemyn, balkšvi ar gelsvi. Kotas tvirtas, cilindriškas, 6–12 cm ilgio, baltas ar gelsvas. Minkštimas baltas, storas, kvapas silpnas, skonis švelnus, tačiau nepatrauklus.
Balsvoji meškabudė daugelyje pasaulio valstybių yra laikoma 🛑 nevalgomu grybu.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Šis grybas aptinkamas miškuose, dažniausiai lapuočių ar mišriuose, ant dirvos, kartais pievų pakraščiuose. Mėgsta derlingą, humusingą dirvą. Vaisiakūniai pasirodo vasarą ir rudenį, dygsta pavieniui arba nedidelėmis grupelėmis.
Meškabudžių (lot. Leucopaxillus) genties grybai yra žinomi dėl savo stambių vaisiakūnių, tačiau dauguma jų yra nevalgomi, kai kurie net nuodingi. Įdomu tai, kad balsvoji meškabudė dėl savo dydžio kartais supainiojama su kitais stambiais baltais grybais, pavyzdžiui, kai kuriomis ūmėdėmis ar pievagrybiais, tačiau skiriasi trapiais, lengvai lūžtančiais lakšteliais.
Balsvoji meškabudė randama Europoje, taip pat kitose vidutinio klimato zonose. Lietuvoje aptinkama retai, paprastai pavieniui įvairiose vietose.
Balsvoji meškabudė nykti gali dėl miškų kirtimų, buveinių sunaikinimo ir dirvožemio taršos.
