🍄 Baltoji žvynabudėlė arba baltoji žvynabudė (lot. Lepiota erminea, sin. Lepiota alba, Agaricus ermineus, angl. Dune Dapperling, vok. Rettich-Schirmling) – pievagrybinių (lot. Agaricaceae) šeimos grybas, kurį 1821 m. atrado ir aprašė Elias Fries (Fr.).
Į Lietuvos raudonąją knygą baltoji žvynabudėlė įrašyta 2000 m. ir nuo 2000 m. buvo priskirta 4 (I) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, baltoji žvynabudėlė priskirta VU kategorijai. Iki šiol, baltoji žvynabudėlė saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Baltoji žvynabudėlė yra nedidelis grybas, kepurėlės skersmuo siekia 3–8 centimetrus. Augimo pradžioje ji varpelio formos, vėliau tampa išsigaubusi ar net plokščia su gūburėliu centre. Paviršius iš pradžių baltas, vėliau gelsvėja, ypač centrinė dalis, kuri kartais įgauna rusvą atspalvį. Kepurėlė padengta baltais dribsniais ar plaušais. Lakšteliai balti, vėliau šviesiai gelsvi, prie koto nepriaugę, smulkiai dėmėti. Kotas cilindriškas, tuščiaviduris, 5–8 cm aukščio ir 0,3–0,9 cm pločio, virš žiedo lygus, žemiau jo plaušingas ar dribsniuotas. Ant koto matomas žiedas arba jo liekana. Minkštimas baltas, aštroko skonio, nemalonaus kvapo, pažeidus spalvos nekeičia.
Baltoji žvynabudėlė arba baltoji žvynabudė daugelyje pasaulio valstybių yra laikoma 🛑 nevalgomu grybu.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Kadangi baltoji žvynabudėlė yra nedidelė, bet vizualiai išraiškinga rūšis. Kai kuriose šalyse ji laikoma dekoratyvia, tačiau kaip ir daugelis žvynabudėlių, yra nevalgoma ir gali būti nuodinga. Dėl savo trapumo ir retumo ji dažnai lieka nepastebėta net grybautojų.
Baltoji žvynabudėlė auga pavieniui arba grupėmis miškapievėse, žolėtuose miško pakraščiuose, pievose, parkuose, pajūrio ir žemyninėse kopose. Ji mėgsta kalkingus dirvožemius ir dera antrojoje vasaros pusėje bei rudenį. Tai humuso saprotrofas. Nuo skydinės žvynabudėlės (lot. Lepiota clypeolaria) skiriasi tuo, kad dažniausiai aptinkama atviresnėse pievų buveinėse, o ne miškuose, be to, yra šviesesnė, o jos kotas žemiau žiedo mažiau apaugęs žvyneliais.
Lietuvoje baltosios žvynabudėlės populiacija yra labai maža, tačiau šiai rūšiai tinkamų buveinių yra daugiau, nei šiuo metu žinoma. Grybai dera nereguliariai – vienais metais gali būti rasti gausiau, kitais beveik visai neaptinkami. Dažniausiai jie pasirodo grupėmis.
Baltoji žvynabudėlė paplitusi Europoje ir Azijoje, tačiau daugelyje vietų laikoma reta. 2021 m. Lietuvoje buvo žinomos vos 8 radavietės – vakarinėje, pietinėje ir šiaurrytinėje šalies dalyse.
Didžiausią grėsmę šiai rūšiai kelia neganomų ir nešienaujamų pievų užžėlimas mišku, pajūrio kopų erozija bei jų degradacija dėl rekreacinio poveikio. Augimvietėms kenkia ir dirvožemių rūgštėjimas, sukeltas oro taršos.
UICN kategorija: VU - pažeidžiami taksonai
Buvusi kategorija: 4 (I) - neapibrėžto statuso rūšys, kurių dėl duomenų stokos negalima įrašyti į kitas kategorijas
