🐬 Atlantinė lašiša arba lašiša (lot. Salmo salar, angl. Atlantic Salmon, vok. Atlantischer Lachs) – lašišinių (lot. Salmonidae) šeimos lašišažuvė (lot. Salmoniformes), kurią 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą atlantinė lašiša įrašyta 1981 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirta 4 (I) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2007 m., atlantinė lašiša priskirta 5 (Rs) kategorijai. Iš Lietuvos raudonosios knygos atlantinė lašiša buvo išbraukta 2019 metais.
Atlantinė lašiša yra žuvis praeivė – didžiąją gyvenimo dalį praleidžia jūroje, tačiau neršti migruoja į upes. Užauga iki 1–1,5 m ilgio ir gali sverti iki 40 kg. Subręsta po 2–3 gyvenimo jūroje metų, kai pasiekia apie 50–55 cm ilgį. Į upes pradeda migruoti nuo birželio, tačiau masiškai keliauja rudenį – rugsėjį–spalį.
Neršia spalio–lapkričio mėn., kai vandens temperatūra siekia +6–8 °C. Ikrų būna iki 30–40 tūkst., o dažniausiai 8–10 tūkstančių. Juos patelės užkasa žvyro ar smulkaus gargždo dugne. Po neršto grįžta į jūrą. Per gyvenimą gali neršti 2–3 kartus, kartais ir iki 5 kartų. Jaunikliai, vadinami lašišaitėmis, iš upių išplaukia po maždaug 2 m., kai būna 10–15 cm ilgio.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Atlantinių lašišų jauniklės minta makrobestuburių lervomis, vabzdžiais, o ūgtelėjusios – vėžiagyviais ir žuvimis. 2007 m. į Nemuno baseiną kasmet migruodavo vidutiniškai apie 4 800 individų. Natūrali rituolių (iš upių išplaukiančių jauniklių) produkcija Lietuvoje svyravo nuo 4,3 iki 20 tūkst. vienetų, o Žeimenos upėje jauniklių tankumas siekia net iki 9,7 individų 100 m².
Atlantinė lašiša yra vertinga ir įspūdinga migruojanti žuvis, gyvenanti šiaurinėje Atlanto vandenyno dalyje nuo Portugalijos pietuose iki Karos jūros rytuose bei Hadsono įlankos vakaruose. Kai kuriose vietose dideliuose ežeruose gyvena ir sėsli forma.
Lietuvoje atlantinė lašiša aptinkama Baltijos jūroje, Kuršių mariose, Nemune iki Kauno hidroelektrinės, Neryje, Žeimenoje, Šventojoje bei Baltijos Šventojoje. Įveista ir kituose vandenyse – Dubysoje, Vilnioje, Vokėje, Siesartyje, Virintoje. Pavienių individų gali būti ir Minijos, Jūros, Bartuvos, Ventos baseinuose.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Atlantinėms lašišoms pavojų kelia upių tarša, užtvankų be žuvitakių statyba, brakonieriavimas ir žvejyba, ypač migracijos ir neršto metu. Daugybė žuvų sugaunama dar jūroje. Nuo 1998 m. Lietuvoje įgyvendinama Lašišų išteklių atkūrimo programa, pagal kurią kasmet į upes išleidžiama apie 100 tūkst. jauniklių, statomi žuvitakiai, vykdoma apsauga neršto metu.
Atlantinės lašišos garsėja ne tik ilgomis migracijomis – kai kurios šios rūšies žuvys keliauja tūkstančius kilometrų, kad pasiektų gimtąją upę nerštui, naudodamos magnetinį Žemės lauką bei kvapų atmintį kaip natūralų GPS.
Buvusi kategorija: 5 (Rs) - išsaugotos rūšys, kurių, anksčiau įrašytų į Lietuvos Raudonąją knygą, gausumas jau atkurtas
