🐚 Gėlavandenė perluotė (lot. Margaritifera margaritifera, angl. Freshwater Pearl Mussel, vok. Flussperlmuschel) – perluotinių (lot. Margaritiferidae) šeimos rausianti geldutė (lot. Unionida), kurią 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).

Į Lietuvos raudonąją knygą gėlavandenė perluotė įrašyta 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirta 0 (Ex) kategorijai. Iš Lietuvos raudonosios knygos gėlavandenė perluotė buvo išbraukta 2003 metais.
Šių moliuskų buveinės yra sraunios, smėlėto dugno upės bei upeliai, kuriuose vanduo yra prisotintas deguonies, o kalcio koncentracija yra itin maža.
Gėlavandenės perluotės pasižymi ilgu gyvenimo ciklu – jos lytiškai subręsta tik apie 20 metų amžiaus. Patelės subrandina iki 3 mln. kiaušinių, kurie vystosi jų žiaunose. Iš kiaušinių išsiritusios glochidijos (lervos) parazituoja ant žuvų žiaunų, o suaugę moliuskai minta bakterijomis, vienaląsčiais dumbliais ir smulkiomis gyvūnų bei augalų liekanomis.
Lietuvoje buvo žinoma tik viena šios rūšies populiacija, tačiau manoma, kad jų gali būti ir kituose upeliuose. Pagrindinės nykimo priežastys yra vandens tarša buitinėmis ir pramoninėmis atliekomis, intensyvus žemės ūkio chemikalų naudojimas bei tinkamų buveinių stygius. Be to, gali būti, kad šios rūšies populiacijoms neigiamą poveikį daro ondatros (lot. Ondatra), kurios gali pažeisti moliuskų buveines.
Gėlavandenė perluotė paplitusi Baltosios ir Barenco jūrų baseinų vakarinėje dalyje, Baltijos jūros baseine bei šiaurinėje ir vakarinėje Atlanto baseino dalyse. Lietuvoje šimtmečio pradžioje gėlavandenės perluotės buvo aptiktos Verknės upelyje ir 1990 m. Švenčionių rajone. Manoma, kad praeityje šios rūšies individų galėjo gyventi ir Mituvoje, aukščiau Jurbarko.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Apsaugai būtina ištirti naujas populiacijas ir jų gyvenimo sąlygas bei nustatyti apsaugos statusą visoms žinomoms radavietėms.