🐌 Didysis arionas arba tamsusis plikšliužis (lot. Arion ater, sin. Arion empiricum, angl. Black Arion, European black slug, Greater black slug, vok. Große Wegschnecke, Große Schwarze Wegschnecke) – arioninių (lot. Arionidae) šeimos sausumos sraigė (lot. Stylommatophora), kurį 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą didysis arionas įrašytas 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 2 (V) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2003 m., didysis arionas priskirtas 1 (E) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, didysis arionas priskirtas EN kategorijai. Iki šiol, didysis arionas saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Šie dideli juodi šliužai pasižymi išskirtine išvaizda: jų kvėpavimo angos vidinė dalis yra balta, o padas, padalintas į tris dalis išilginėmis juostomis, turi šviesią centrinę juostą ir tamsias šonines. Pado kraštas visuomet juodas. Jaunikliai, išsiritę iš kiaušinių, iš pradžių yra gelsvi, bet netrukus pilkėja, o subrendę tampa juodi. Šliužai užauga iki 130–150 mm ilgio. Paliesti jie dažnai susitraukia į gumulėlį, kurio raukšlėtas paviršius matomas aiškiai, o kūnas gali svyruoti į šonus. Gleivės yra bespalvės ir lipnios, o dirginant tampa balsvos.
Didieji arionai poruojasi antraisiais gyvenimo metais, paprastai birželio–liepos mėnesiais. Rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais patelės padeda kelias kiaušinių dėtis, kuriose būna nuo 20 iki 150 kiaušinių, po to šliužai žūsta. Kiaušiniai peržiemoja, o kai kuriais atvejais jaunikliai gali išsiristi dar spalį. Jauni individai peržiemoja ir subręsta dažniausiai tik antrąją vasarą. Šliužai maitinasi augalais, jų liekanomis, rečiau – šliužų ar kitų gyvūnų maita ir išmatomis. Jie gyvena drėgnuose šaltiniuotuose upių šlaituose bei šalia esančiose pievose, kuriose dažnai auga gegužraibiniai augalai.
Lietuvoje didžiųjų arionų populiacijos mažėja. Praeityje viena radavietė jau išnyko, o dabartinės populiacijos nykimas tikėtinas dėl buveinių kokybės blogėjimo. Pagrindinės grėsmės šiai rūšiai kyla dėl natūralios sukcesijos – pievos, kuriose nebeganoma, užželia krūmais. Žmonių veikla, kaip paupinių miškų kirtimas, taip pat prisideda prie buveinių nykimo. Be to, šliužai yra jautrūs taršai, temperatūros pokyčiams ir rekreacinei veiklai, dėl kurios paupinės pievos ištrypiamos ir nusausėja.
Didžiojo ariono paplitimas Europoje yra fragmentiškas, apimantis Šiaurės ir Vakarų Europos regionus. Lietuvoje ši rūšis yra labai riboto paplitimo. Šiuo metu žinomos tik dvi radavietės: Veiviržo ir Upitos upių bei Jūros upės ties Kvėdarna miškingi slėniai. Istorinė radavietė Minijos ir Salantos upių santakoje buvo sunaikinta.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Didelę grėsmę kelia invaziniai luzitaniniai arionai (lot. Arion lusitanicus), kurie Lietuvoje plinta sparčiai. Šių šliužų atsiradimas kitose šalyse jau nulėmė didžiojo ariono išnykimą dėl kryžminimosi ir sužeidimų apkandžiojus. Norint išsaugoti šią rūšį, būtina vykdyti veiksmingą apsaugos politiką, apimančią invazinių šliužų kontrolę, natūralių buveinių priežiūrą ir apsaugą nuo žmogaus veiklos sukeliamų pokyčių.
UICN kategorija: EN – grėsmingos būklės (liet. EN) taksonai
Buvusi kategorija: 1 (E) - išnykstančios rūšys, kurios yra ties išnykimo riba ir kurias galima išsaugoti tik naudojant specialias apsaugos priemones
