🥦 Adatiškasis gleivytis (lot. Scytinium teretiusculum, sin. Parmelia teretiuscula, Leptogium teretiusculum, angl. Terete Skin Lichen) – gleiviakerpinių (lot. Collemataceae) šeimos kerpė, kurią 1831 m. atrado ir aprašė Karlas Volrotas (Wallr.).
Į Lietuvos raudonąją knygą adatiškasis gleivytis įrašytas 2003 m. ir nuo 2003 m. buvo priskirtas 1 (E) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, adatiškasis gleivytis priskirtas CR kategorijai. Iki šiol, adatiškasis gleivytis saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
„Index Fungorum“ pažymi, kad publikacija formaliai negaliojanti dėl trūkstamo registro identifikatoriaus, tačiau taksonas plačiai naudojamas floristikos literatūroje.
Adatiškojo gleivyčio kerpės gniužulas yra rudos ar rusvai pilkos spalvos, sudrėkęs įgauna juosvai žalią atspalvį. Gniužulo lakštai itin smulkūs – iki 1 mm ilgio ir 0,2 mm pločio, prigludę prie substrato, o jų galai pasibaigia adatiškomis ataugėlėmis, kurios kartais apauga visą gniužulą. Vaisiakūniai reti, bet Lietuvos populiacijoje jų pasitaiko daugiau nei įprasta – jie iki 0,5 mm skersmens, dubenėlio formos, su iškiliais kraštais, kurių spalva sutampa su gniužulo, o dugnas būna kiek tamsesnis. Išvaizda panaši į kerpiškojo gleivyčio (lot. Scytinium lichenoides), tačiau pastarojo lakštai stambesni ir dažniau pakilę nuo substrato.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Adatiškasis gleivytis auga ant senų, apsamanojusių lapuočių medžių kamienų. Kai kurios gleivyčių rūšys yra ypač jautrios oro taršai, todėl jų radavietės dažnai laikomos miško ekosistemų sveikatos rodikliu.
Adatiškasis gleivytis yra labai reta kerpė, aptinkama nuo Europos ir Azijos iki Šiaurės bei Centrinės Amerikos borealinės ir paatogrąžių juostų. Lietuvoje jis rastas tik vienoje radavietėje Švenčionių rajone.
Lietuvoje šios rūšies populiacija itin menka – žinoma tik viena subpopuliacija, aptiktas vienintelis individas. Didžiausios grėsmės yra plynieji kirtimai ir senų džiūstančių medžių pašalinimas, todėl išlikimo galimybės susijusios tik su tais miškais, kuriuose nevykdoma ūkinė veikla.
UICN kategorija: CR - kritiškai grėsmingos būklės taksonai
Buvusi kategorija: 1 (E) - išnykstančios rūšys, kurios yra ties išnykimo riba ir kurias galima išsaugoti tik naudojant specialias apsaugos priemones
