🥦 Akytoji solorina (lot. Solorina spongiosa, sin. Collema spongiosum, Parmelia spongiosa, angl. Fringed Chocolate Chip Lichen) – meškapėdinių (lot. Peltigeraceae) šeimos kerpė, kurią 1810 m. atrado ir aprašė Erikas Acharius (Ach.).
Į Lietuvos raudonąją knygą akytoji solorina įrašyta 1992 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirta 0 (Ex) kategorijai. Iš Lietuvos raudonosios knygos akytoji solorina buvo išbraukta 2019 metais.
Akytoji solorina yra kerpė, kuri auga kalcio turtinguose dirvožemiuose, dažniausiai retažolėse pievose. Jai būdingas smulkus, lapeliškas, pilkšvas arba pilkai rusvas gniužulas, augantis kaip siaura apykaklė aplink giliai įdubusius vaisiakūnius. Dėl savo išvaizdos ši rūšis yra lengvai atpažįstama, nes Lietuvoje panašių kerpių nėra.
Akytosios solorinos vaisiakūniai sudaro lapelius, kurie būna 2–6 cm skersmens, apskriti arba netaisyklingos formos. Viršutinė pusė žalia ar žalsvai ruda, dėl fotosintetinančių dumblių sluoksnio, paviršius kiek grublėtas ar duobėtas. Apatinė pusė rusvai balta, kartais su gyslomis ar gumbeliais. Grybas dažnai atrodo lyg sudarytas iš smulkių, kempinę primenančių darinių, kas ir nulėmė pavadinimą „spongiosa“.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Solorina genties kerpės yra laikomos „gyvomis reliktinėmis rūšimis“, nes jos išliko nuo ledynmečių laikų ir šiandien aptinkamos tik specifinėse, labai ribotose buveinėse.
Lietuvoje solorina aptikta tik vieną kartą – 1932 m., todėl galima manyti, kad buvusi populiacija sunaikinta. Artimiausios jos populiacijos yra Švedijoje (Gotlando saloje) ir Estijoje, tačiau jos per toli, kad galėtų tapti atsinaujinimo šaltiniu. Be to, Lietuvos lygumų dirvožemiuose ši kerpė sunkiai konkuruoja su samanomis, induočiais augalais ir kitų rūšių kerpėmis, todėl tinkamų augimviečių beveik nėra.
Akytoji solorina paplitusi įvairiuose žemynuose abiejuose pusrutuliuose – nuo arktinės iki temperatinės zonos. Šiltesnio klimato regionuose ji aptinkama kalnuose. Lietuvoje ši rūšis žinoma tik iš vienos radavietės Trakų apylinkėse, Rėkalnyje.
Didžiausia grėsmė rūšiai Lietuvoje buvo jos radavietės sunaikinimas – vietovė užstatyta ir apsodinta mišku. Kitų tiesioginių grėsmių nežinoma, tačiau neigiamai gali veikti klimato šiltėjimas bei nederlingų žemių užsodinimas mišku.
