Saugomos ir retos kirmėlės Lietuvoje

🐛 Medicininė dėlė (lot. Hirudo medicinalis, angl. European medicinal leech, Medicinal Leech, vok. Medizinischer Blutegel, Blutegel) – vandenyje gyvenančių dėlių (lot. Hirudinidae) šeimos bestraublė dėlė (lot. Arhynchobdellida), kurią 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).

Į Lietuvos raudonąją knygą medicininė dėlė įrašyta 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirta 2 (V) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2003 m., medicininė dėlė priskirta 5 (Rs) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, medicininė dėlė priskirta DD kategorijai. Iki šiol, medicininė dėlė saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.

Suaugusios dėlės ilgis yra apie 12 cm ilgio ir 2 cm pločio. Priekinėje kūno dalyje matomas burnos siurbtukas. Burnos ertmėje yra žandai, kurie sudaro trikampio formą. Kiekvienas žandas turi apie 60 dantukų, kurie yra panirę į žandų epitelį, o jų viduje yra kanalėliai. Prie kūno dėlė prisitvirtina užpakaliniu siurbtuku. Stiprūs žandai, lyg pjūklai prapjauna odą. Tuo pat metu iš seilių liaukų dėlė į odą purškia biologiškai aktyvias medžiagas (hirudiną), kurios blokuoja krešėjimo sistemą ir tirpdo randus, druskas - visa, kas trukdo kraujo tekėjimui. Siurbiamas kraujas telkiasi dėlės prieburnio ertmėje, iš ten jis stumiamas į ryklę, o iš jos pro atsidariusią kaudalinę raukę išstumiamas į skrandį. Žarnynas baigiasi tiesiąja žarna, kuri į išorę atsiveria išeinamosios angos (analiniu) siurbtuku. Dėl ypatingos dėlės struktūros, skrandis talpina 5-6 kartus daugiau kraujo negu sveria pati dėlė. Skrandyje kraujas tuoj pat pradedamas kondensuoti - iš jo šalinamos druskos ir vanduo. Todėl, dėlei siurbiant, apie ją susidaro balutė. Nesant daugiau galimybių pasimaitinti, šio kraujo dėlei gali užtekti net 1-2 metams.

Kraujagyslių nėra, jų funkciją atlieka pulsuojančios lakūnos. Lytinis aparatas hermafroditinis. Apvaisinti kiaušiniai būna kokonuose. Vandens baseinui išdžiuvus, įsirausia į žemę ir pereina į vasaros įmygio būklę.

Medicininė dėlė naudojama gydymui, todėl jos ne tik gaudomos natūraliuose vandens telkiniuose, bet ir specialiai veisiamos. Nuo seno dėlės naudojamos medicinoje - jomis gydoma hipertoninė liga - mažinamas arterinis kraujo spaudimas, be to, jos stabdo kraujo krešėjimą ir tirpdo trombus.

Medicininė dėlė gyvena nedideliuose gėlo vandens telkiniuose su dumblėtu dugnu, gausia vandens ir pakrantės žoline augalija. Džiūstant vandens telkiniui įsirausia į dumblą. Išlieka tik tuose telkiniuose, kur gyvena varliagyviai. Veisiasi viena karta per sezoną, birželio - rugpjūčio mėnesiais.

Hermafroditai kokoną su kiaušiniais deda a dumblą, drėgna gruntą pakrantės zonoje. Jaunos dėlės išsirita po 30 - 45 dienų. Medicininės dėlės yra laikini ektoparazitai, mintantys šiltakraujų ir šaltakraujų gyvūnų krauju. Jaunos dėlės gali misti tik varliagyvių krauju, suaugusios - žinduolių ir žuvų.

Rūšies gausumas netirtas. Pagrindinės radavietės yra Rytų, Pietų Lietuvoje. Šiuo metu žinoma daugiau kaip 50 radaviečių. Pastaruoju metu aptinkamos naujos radavietės, žinomose radavietėse gyvena pastovios populiacijos. Palyginti su XX a. viduriu, pastebimas ypač sumažėjęs populiacijų gausumas. Pastarųjų dešimtmečių gausumo ir paplitimo pokyčius sunku apibrėžti dėl duomenų stokos.

Paplitusi Europoje iki Uralo ir Viduržemio jūros šalių, Turkijoje, Gruzijoje, Uzbekistane. Lietuvoje aptikta Trakų, Varėnos, Lazdijų, Alytaus, Vilniaus, Molėtų, Utenos, Zarasų, Panevėžio, Rokiškio, Mažeikių, Šilutės rajonuose.

Pagrindinės grėsmės šiam gyvūnui būtų: cheminių medžiagų naudojimas žemės ūkyje, sausinimas, vandens ir pakrančių augalijos tvarkymas, nuosėdų (dumblo) šalinimas, krantų betonavimas, didelė vandens telkinių eutrofikacija. Šiuo metu gyvūnų rinkimas atakos populiacijai neturi, tačiau yra viena iš potencialių grėsmių.

UICN kategorija: DD - taksonai, apie kuriuos trūksta duomenų