🐌 Mažoji suktenė arba mažasis vijukas (lot. Vertigo angustior, angl. Narrow Mouthed Whorl Snail, Marsh snail, Narrow whorl snail, vok. Schmale Windelschnecke) – sukteninių (lot. Vertiginidae) šeimos sausumos sraigė (lot. Stylommatophora), kurią 1830 m. atrado ir aprašė Džonas Džefris (Jeffreys).
Į Lietuvos raudonąją knygą mažoji suktenė įrašyta 2003 m. ir nuo 2003 m. buvo priskirta 3 (R) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, mažoji suktenė priskirta EN kategorijai. Iki šiol, mažoji suktenė saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
{loadmoduleŠios sraigės yra mažos – suaugusių individų kriauklės dydis siekia apie 1,8 × 0,9 mm. Jų gelsvai rusva kriauklė, turinti penkias vijų apsukas, sukasi į kairę ir pasižymi tipišku raukšlėtu sustorėjimu žiotyse. Kriauklė dažniausiai turi penkis, bet kartais gali būti keturi ar šeši dantys. Mažosios suktenės gyvena šlapiose pievose, juodalksnių miškuose ir kalkingose, drėgnose vietovėse su tankia augalija, tokia kaip viksvynai, šluotsmilgynai ar vingiorykštynai. Jos maitinasi bakterijomis ir mikromicetais, šliaužiodamos augalais bei jų nuokritomis.
Dauginimosi sezonas vyksta gegužės–birželio mėnesiais. Kiekviena sraigė deda 20–70 pavienių kiaušinių, kurių dydis yra apie 0,5–0,65 mm. Esant 19–23 °C temperatūrai, kiaušiniai vystosi 11–16 dienų, po to iš jų išsirita jaunikliai. Suaugusiųjų dydį jaunikliai pasiekia per 40–55 aktyvumo dienas ir subręsta liepos–rugpjūčio mėnesiais. Sraigės žiemoja augalų šaknų zonoje ir gyvena dvejus metus. Po paskutinio kiaušinio padėjimo jos žūva per dešimt dienų.
Mažųjų suktenių populiacijos Lietuvoje yra nevienodai išplitusios, jų gausumas skiriasi – nuo 0,2 iki 56 individų kvadratiniame metre, vidutiniškai apie 14 individų kvadratiniame metre. Buveinių pokyčiai ir žmonių veikla lemia populiacijos mažėjimą. Pavyzdžiui, kai kuriuose tyrimuose pastebėta, kad per dešimt metų mažųjų suktenių radaviečių skaičius sumažėjo 10 procentų. Rūšis geriausiai klesti nenusausintose, nesuartose natūraliose buveinėse su išlikusia augalija.
Mažosios suktenės fragmentiškai paplitusios Eurazijoje, kurios natūralios buveinės apima teritorijas nuo Portugalijos iki Skandinavijos, Airijos ir Kaspijos jūros bei šiaurinę Irano dalį. Lietuvoje mažoji suktenė žinoma 53 vietovėse. Jos paplitimas Lietuvoje iš dalies siejamas su aukštumomis, kurios pirmiausia išsilaisvino nuo paskutinio ledyno, ypač Žemaičių aukštumos centrine dalimi, Baltijos aukštumų pietine dalimi bei Pietryčių lygumos rytine dalimi.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Didžiausią grėsmę mažajai suktenei kelia buveinių sąlygų pasikeitimai, tokie kaip drenažas, arimas, intensyvus arba, atvirkščiai, nepakankamas ganymas, invazinių augalų plitimas, žolės deginimas ir tarša pesticidais ar trąšomis. Natūralios buveinių kaitos procesai, pavyzdžiui, krūmų ir medžių užaugimas, taip pat kelia pavojų. Norint išsaugoti šią rūšį, būtina užtikrinti buveinių apsaugą ir stabilių aplinkos sąlygų palaikymą.
id 275}
