🦂 Keturspyglė šoniplauka arba palasėja (lot. Pallaseopsis quadrispinosa, sin. Pallasea quadrispinosa) – aukštesniųjų vėžiagyvių (lot. Malacostraca) šeimos šoniplauka (lot. Amphipoda), kurią 1867 m. atrado ir aprašė Džordžas Sarsas (G. O. Sars).
Į Lietuvos raudonąją knygą keturspyglė šoniplauka įrašyta du kartus – 1992 (iki 2000 m.) ir 2007 metais. Nuo 1992 m. buvo priskirta 2 (V) kategorijai, o kiek vėliau – 2007 m. buvo priskirta 4 (I) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, keturspyglė šoniplauka priskirta VU kategorijai. Iki šiol, keturspyglė šoniplauka saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Keturspyglė šoniplauka yra reta ir išskirtinė vėžiagyvių rūšis, priskiriama ledynmečio reliktams, išlikusi nuo paskutiniojo apledėjimo laikotarpio. Ši žalsvai gelsvos spalvos iki 2,8 cm ilgio šoniplauka pasižymi unikaliu kūno raštu – šonuose išsidėsčiusios rausvos juostos ir geltonos dėmės. Skiriamasis šios rūšies bruožas – keturi tvirti dygliukai, po du išsidėstę ant aštunto ir devinto kūno segmentų nugarinio paviršiaus. Taip pat būdingos apskritos akys, kurios padeda atskirti ją nuo kitų šoniplaukų rūšių.
Nors keturspyglė šoniplauka dažniausiai laikosi šaltuose giluminiuose vandenyse, ypač vasarą, jaunikliai bei rečiau suaugėliai gali būti aptinkami ir sekliose pakrantėse, kai vanduo atšąla. Tarp ledynmečio reliktų tai yra viena atspariausių deguonies stygiui rūšių – gyvybę išlaiko esant vos 1 mg O₂/l koncentracijai.
Rūšis yra skirtalytė – paprastai poruojasi rudenį, o kiaušinius patelė išnešioja peryklinėje kameroje iki visiško jauniklių išsivystymo. Vislumas siekia nuo 20 iki 50 kiaušinių, o patelės su kiaušiniais stebimos ištisus metus. Gyvenimo trukmė mūsų regiono ežeruose kol kas tiksliai nenustatyta.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Mityba įvairi: keturspyglė šoniplauka minta detritu, augaliniu ir kartais gyvūniniu maistu. Tai taip pat yra mėgstamas žuvų grobis, todėl užima svarbią vietą ežerų mitybos grandinėje.
Keturspyglė šoniplauka aptinkama giliuose ledyninės kilmės ežeruose. Lietuvoje žinoma apie 40 galimų radaviečių, daugiausia rytinėje ir pietrytinėje šalies dalyje. Gausios populiacijos 2019 m. stebėtos Aiseto, Asvejos, Lūšių, Šakarvų ir Vencavo ežeruose, tačiau kai kuriose ežerų populiacijos galėjo išnykti. Per mūsų šalies teritoriją eina pietinė rūšies arealo riba.
Pagrindinė grėsmė šiai rūšiai yra ežerų eutrofikacija, kuri sumažina deguonies kiekį giluminiuose vandens sluoksniuose. Neigiamą poveikį daro ir paviršinių vandenų tarša, taip pat invazinės svetimkilmės šoniplaukos, kurios gali užimti vietinių rūšių buveines ar konkuruoti dėl maisto išteklių.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Apsaugos priemonės turėtų būti nukreiptos į giliųjų ežerų ekologinės būklės gerinimą – reikalinga mažinti eutrofikaciją ir taršą, o kai kur gali būti tikslinga vykdyti buveinių atkūrimą ar net rūšies reintrodukciją, ypač jei kai kuriose vietovėse ji buvo prarasta.
Įdomu tai, kad keturspyglė šoniplauka – ne tik išlikęs gyvosios gamtos reliktas, bet ir svarbus indikatorius vertinant giluminių ežerų ekologinę būklę, nes reaguoja į net menkiausius vandens kokybės pokyčius.
UICN kategorija: VU - pažeidžiami taksonai
Buvusi kategorija: 4 (I) - neapibrėžto statuso rūšys, kurių dėl duomenų stokos negalima įrašyti į kitas kategorijas
