🥦 Baltagyslė meškapėdė (lot. Peltigera degenii, angl. Frog Pelt Lichen) – meškapėdinių (lot. Peltigeraceae) šeimos kerpė, kurią 1927 m. atrado ir aprašė Vilmos Gyelnik (Gyeln.).
Į Lietuvos raudonąją knygą baltagyslė meškapėdė įrašyta 2000 m. ir nuo 2000 m. buvo priskirta 0 (Ex) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, baltagyslė meškapėdė priskirta CR kategorijai. Iki šiol, baltagyslė meškapėdė saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Baltagyslė meškapėdė yra lapiškoji kerpė, sudaranti netaisyklingos formos gniužulus iki 7 cm skersmens. Gniužulo lakštai 0,5–1 cm pločio, jų viršutinė pusė lygi, blizganti, melsvai pilka, sudrėkus – tamsiai pilka. Apatinė pusė šviesi, ties kraštais balta, su aiškiomis gyslelėmis, kurios arčiau centro tampa rusvos. Ant gyslelių išsidėsčiusios šakneles primenančios šviesios rizinos, jos nešakotos ir tarpusavyje nesusijungusios. Kitos panašios meškapėdžių rūšys gali būti supainiotos, tačiau jos dažniausiai neturi ryškių gyslelių arba viršus nebūna blizgus.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Ši kerpė aptinkama ant dirvožemio miškuose, samanotose vietose, kartais ant supuvusios medienos ar miško paklotėje. Lietuvoje labai reta – žinoma iš pavienių radaviečių, dažniausiai saugomose teritorijose. Pasaulyje paplitusi borealinėje ir temperatinėje klimato juostose.
Meškapėdės (lot. Peltigera) vadinamos „ekologiniais pionieriais“ – jos geba augti nederlingose buveinėse ir pačios praturtina dirvožemį azotu, nes jų gniužule gyvena melsvabakterės. Baltosios gyslos ant apatinės pusės yra vienas iš ryškiausių požymių, leidžiančių lengvai atskirti šią rūšį nuo kitų meškapėdžių.
Lietuvoje populiacija yra itin maža – pastaruoju metu žinomoje vietoje aptiktas tik 1-as individas.
Baltagyslė meškapėdė paplitusi Europos, Azijos ir Šiaurės Amerikos borealinėje bei temperatinėje juostose, tačiau pastarojoje sutinkama retai. Lietuvoje rūšis labai reta – žinoma viena istorinė radavietė Trakų rajone ir dar viena, neseniai aptikta Tauragės rajone.
Didžiausią grėsmę baltagyslei meškapėdei kelia plynieji miškų kirtimai ir tradicinė miškininkystė, kai pašalinami seni džiūstantys medžiai bei sumažėja negyvos medienos kiekis. Palankiausios sąlygos išlikimui susidaro tuose miškuose, kuriuose nevykdoma ūkinė veikla.
Baltagyslė meškapėdė laikoma viena iš labiausiai senų miškų tęstinumą atspindinčių rūšių. Jos aptikimas yra ženklas, kad konkreti vietovė ilgą laiką buvo palikta natūraliai miško raidai, be intensyvios žmogaus veiklos.
UICN kategorija: CR - kritiškai grėsmingos būklės taksonai




