🥦 Ąžuolinė taurenė (lot. Calicium quercinum, angl. Spike Lichen) – taureninių (lot. Caliciaceae) šeimos kerpė, kurią 1797 m. atrado ir aprašė Kristianas Persūnas (Pers.).
Į Lietuvos raudonąją knygą ąžuolinė taurenė įrašyta 2000 m. ir nuo 2000 m. buvo priskirta 0 (Ex) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2003 m., ąžuolinė taurenė priskirta 1 (E) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, ąžuolinė taurenė priskirta CR kategorijai. Iki šiol, ąžuolinė taurenė saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Ąžuolinė taurenė yra labai smulki kerpė, turinti storą pilką gniužulą, kurios vaisiakūniai atrodo kaip mikroskopiniai juodi „smeigtukai“. Ji visuomet aptinkama su vaisiakūniais, kurie yra 0,7–1 mm aukščio. Vaisiakūniai kotuoti, su 0,3–0,5 mm skersmens lęšio formos galvutėmis. Koteliai juodi, be apnašos, o galvutės taip pat juodos, jų apatinė dalis padengta balta apnaša. Panašios taurenių rūšys paprastai turi kitokios spalvos apnašą arba gniužulas yra nepastebimas, o žiovenės (lot. Chaenotheca) rūšys atpažįstamos pagal rudą galvučių viršų. Dėl savo smulkių, taurę primenančių struktūrų ši rūšis ir vadinama taurene.
Panašios kerpės yra žaliagalvė taurenė (lot. Calicium adspersum), kurios vaisiakūnių galvutes dengia žalsva apnaša, bei blyškioji taurenė (lot. Calicium glaucellum), kurios gniužulas paniręs į substratą, niekada neiškylantis į paviršių, o galvučių apnaša labai plona ir, jei pasitaiko, tai tik ties pačiu krašteliu.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Kerpė auga tik ant senų, daugiau kaip 100 metų amžiaus ąžuolų kamienų miškuose, retais atvejais ant sausos ąžuolo medienos apšviestose ar pusiau pavėsingose vietose. Kai kuriose buvusiose radavietėse ji buvo aptikta ir ant senos tuopos kamieno miške, bei net ant apleistos sodybos medinės sienos.
Taurenės (lot. Calicium) yra vadinamos „senų miškų reliktinėmis kerpėmis“ – jos laikomos puikiais senųjų miškų indikatoriais. Jei aptinkama ąžuolinė taurenė, tai ženklas, kad medis gyvena šimtmečius ir sudaro stabilias sąlygas daugybei kitų rūšių.
Lietuvoje ąžuolinės taurenės populiacija labai maža ir fragmentiška – daugelyje radaviečių aptikta vos po vieną individą.
Ąžuolinė taurenė aptinkama Europos ir Šiaurės Amerikos temperatinėje juostoje, taip pat kiek piečiau ar šiauriau jos. Daugelyje šalių ji laikoma reta. Lietuvoje ąžuolinė taurenė žinoma tik iš 5 radaviečių įvairiose šalies dalyse. Dvi istorinės radavietės sunyko – viena atsidūrė Vilniaus miesto teritorijoje, kitoje (Plungės r.) kerpė išnyko kartu su buveine, kai sunyko seni mediniai pastatai.
Pagrindinės grėsmės šiai rūšiai yra plynieji miškų kirtimai, senų ąžuolų nykimas ir aplinkos tarša, ypač padidėjęs azoto junginių kiekis. Pavojų kelia ir pernelyg tankus pomiškis – stipriame pavėsyje ąžuolinę taurenę nustelbia kitos kerpės. Palankiausios sąlygos jai išsilaikyti susidaro ten, kur vykdomi neintensyvūs miškų kirtimai, paliekami seni ar nudžiūvę medžiai bei reguliuojamas pomiškio tankis.
UICN kategorija: CR - kritiškai grėsmingos būklės taksonai
Buvusi kategorija: 1 (E) - išnykstančios rūšys, kurios yra ties išnykimo riba ir kurias galima išsaugoti tik naudojant specialias apsaugos priemones
