Saugomi ir reti vėžiagyviai Lietuvoje

🦂 Plačiažnyplis vėžys (lot. Astacus astacus, angl. European Crayfish, Noble Crayfish, Broad-clawed Crayfish, Broad-fingered Crayfish, vok. Flusskrebs, Edelkrebs, Europäischer Flusskrebs) – upinių vėžių (lot. Astacidae) šeimos dešimtkojis vėžys (lot. Decapoda), kurį 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).

Į Lietuvos raudonąją knygą plačiažnyplis vėžys įrašytas 2019 m. ir nebuvo priskirtas Lietuvoje taikytoms kategorijoms. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, plačiažnyplis vėžys priskirtas EN kategorijai. Iki šiol, plačiažnyplis vėžys saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.

Plačiažnyplis vėžys – viena didžiausių ir vertingiausių vietinių vėžių rūšių Lietuvoje, šie vėžiai gali užaugti iki 20 cm ilgio ir sverti iki 300–350 g. Jų kūno spalva varijuoja net ir tame pačiame vandens telkinyje – gali būti tamsiai ruda, pilka, rausva, tamsiai raudona, pilkai žalsva ar mėlyna, tačiau dažniausiai žnyplių apatinė pusė būna ryškiai raudona. Patinėliai šiek tiek stambesni už pateles, subręsta 3, o patelės 4 metų amžiaus. Patelė išleidžia 20–200 ikrelių.

Plačiažnypliai vėžiai mėgsta skaidrius ežerus, bet neretai aptinkami ir upėse ar tvenkiniuose, gyvena apie 20–25 metus.

Ši rūšis yra naktinio aktyvumo, dieną slapstosi po akmenimis, augalų šaknimis, nuvirtusiais medžiais arba savo pačių išraustuose urvuose. Poravimosi sezonas prasideda rudenį, kai vandens temperatūra nukrinta iki 5–6 °C. Maždaug po savaitės ar dviejų patelės išleidžia ikrus ir juos nešioja ant pilvelio iki birželio mėnesio. Pirmaisiais metais plačiažnypliai vėžiai neriasi net iki 6 kartų, o vėliau – 1 arba 2 kartus per metus. Išsinėrę vėžiai būna pažeidžiami – jų minkštą kiautą lengvai sugraužia plėšrūnai, ypač unguriai, kurie sugeba juos pasiekti net slėptuvėse.

Nuo XX a. pradžios Lietuvoje išnyko daugiau nei 70 proc. plačiažnyplio vėžio populiacijų. 2019 m. duomenimis, likusios populiacijos buvo gana stabilios, nors jų gausumas skirtinguose vandens telkiniuose labai varijavo. Iškilus grėsmėms, ypač dėl invazinių vėžių ar ungurių, tokios populiacijos dažniausiai išnyksta per 2–5 metus.

2019 m. didžiausia grėsmė vietinėms plačiažnyplio vėžio populiacijoms buvo sparčiai plintantys invaziniai vėžiai, kurie perneša ligas ir konkuruoja dėl buveinių. Manoma, kad vien dėl jų per pastaruosius 25 metus išnyko apie 25 proc. visų šios rūšies populiacijų. Taip pat reikšmingas pavojus kyla dėl įveistų rūšių (pvz., ungurių) – dėl jų galėjo išnykti dar apie 20,9 proc. populiacijų.

Plačiažnyplis vėžys paplitęs beveik visoje Europoje, tačiau jo populiacijų skaičius per pastaruosius dešimtmečius sparčiai mažėja. Lietuvoje daugiausia žinomų populiacijų yra Šiaurės Rytų ir Rytų Lietuvos regionuose, tačiau atskirų jų aptinkama ir kituose šalies regionuose.
Efektyvių priemonių sustabdyti invazinių vėžių plitimą kol kas nėra. Vienas pagrindinių apsaugos būdų – visuomenės švietimas ir nelegalių introdukcijų kontrolė. Kai kuriose vietovėse taikomos plačiažnyplių vėžių reintrodukcijos, tačiau dėl mažo šių veiklų masto jų poveikis kol kas išlieka ribotas.

Plačiažnyplis vėžys yra svarbus vietinės ekosistemos komponentas, o jo apsaugai būtina ne tik kontroliuoti invazinių rūšių plitimą, bet ir palaikyti gerą vandens telkinių būklę, užtikrinti pakankamą prieglobstį ir mažinti plėšrūnų spaudimą.

UICN kategorija: EN – grėsmingos būklės (liet. EN) taksonai