Plačiažnyplis vėžys arba Upinis vėžys (lot. Astacus astacus) – vėžiagyvių (lot. Crustacea) klasės gyvūnas, priklausantis dešimtkojų vėžių (lot. Decapoda) būriui. Į Lietuvos raudonąja knygą rūšis įrašyta nuo 2019 metų.
Gyvena švariame gėlame vandenyje upėse ir ežeruose. Aptinkamas visoje Europoje, Lietuvoje tai vietinė ir nykstanti rūšis. Plačiažnyplis vėžys yra pavaizduotas Švenčionėlių miesto herbe.
Video | Plačiažnyplis vėžys
Nesant slėptuvių ir vandens augalijos vandens telkinių priekrantės buveinėse, plėšriosios žuvys (unguriai, ešeriai, lydekos), ūdros, audinės ir vandens paukščiai gali ženkliai sumažinti vėžių, ypač jauniklių skaičių. Plačiažnyplių vėžių gamtinių populiacijų normaliam funkcionavimui reikia švaraus, gėlo, optimalios (>5 mg/l) deguonies koncentracijos, 16–240 C temperatūros, neutralios ar silpnai šarminės aktyviosios reakcijos (pH 7–8).
Patinėliai šiek tiek stambesni už pateles. Plačiažnypliai vėžiai užauga iki 20 cm ir gali sverti iki 350 g. Plačiažnyplių vėžių patinėliai subręsta 3, o patelės 4 metų amžiaus. Patelė išleidžia 20–200 ikrelių. Plačiažnypliai vėžiai gyvena apie 20–25 metus.
Photo by nickpix2012 on Foter.com / CC BY-NC-ND
Plačiažnyplių vėžių paplitimo Europoje arealas plačiausias, lyginant su kitomis vietinėmis vėžių rūšimis. Šiaurinė arealo riba – Skandinavijos valstybės (Suomija, Švedija), pietuose – Italijos, Albanijos ir Graikijos vandens telkiniai. Europos vakaruose šios vėžių rūšies paplitimo riba randasi Prancūzijoje ir tęsiasi į rytus iki Rusijos. Tarp keturių vėžių rūšių (plačiažnyplių, siauražnyplių, žymėtųjų ir rainuotųjų) vietiniai plačiažnypliai yra vyraujanti vėžių rūšis Lietuvoje. Šios rūšies vėžių ištekliai, sumažėjus taršai žemės ūkyje vartotomis trąšomis bei natūralių priešų (ungurių) gausai, palengva atsistato ir didėja, o tai sudaro palankias sąlygas akvakultūros plėtrai mūsų krašte.
Photo by Craebby on Foter.com / CC BY-NC
Būdami atsparūs vėžių marui, rainuotieji ir žymėtieji vėžiai užkrečia šia mirtina liga plačiažnyplius vėžius ir užima jų buveines. Tad stabdant vietinių plačiažnyplių vėžių nykimą, labai svarbu neperkelti rainuotųjų ir žymėtųjų vėžių į kitus vandens telkinius.
Invaziniai žymėtieji vėžiai į Lietuvą atvežti iš Šiaurės Amerikos, siekiant atkurti mažėjančią vėžių populiaciją. Žymėtuosius vėžius galima atskirti pagal savotišką žymę – baltą dėmę ant žnyplių. Žymėtųjų vėžių kiauto viršus ryškiai rudas, apačia raudona, kiautas lygus. Jie gali gyventi dideliame gylyje, slepiasi po akmenimis ar dumble.
Mokslininkas tvirtina, kad invaziniai vėžiai, kartą įsitvirtinę vandens telkinyje, jį užima visą ir mūsų vietinės vėžių rūšys praranda potencialią buveinę. Vadinasi, invazinių vėžių populiacijai Lietuvoje augant, prarandama vis daugiau vandenų plačiažnypliams ir siauražnypliams vėžiams. Jie negali veistis, prasimaitinti ir todėl žūva.
Rainuotieji, taip pat invaziniai vėžiai, į Lietuvą pateko iš Lenkijos, kur kažkada buvo veisiami. Taip vadinami dėl tamsiai raudonų dryžių ant pilvelio. Jų kūnas blyškiai rudas, žnyplės su spygliais, yra mažesni už kitus vėžius. Lietuvoje randami iki 13 centimetrų ilgio. Didelę rainuotųjų populiaciją lemia nereiklumas gyvenamajai aplinkai. Iš visų Lietuvoje gyvenančių rūšių šiems vėžiams mažiausiai rūpi temperatūrų svyravimai, vandens gėlumas, švarumas, slėptuvės ir netgi maistas. Jie aktyvūs visą parą ir visus metus - netgi žiemą.
Rainuotasis vėžys | Photo by cquintin on Foter.com / CC BY-NC
Plačiažnyplio vėžio paplitimo žemėlapis
Tipas: Nariuotakojai (Arthropoda)
Šeima: Upiniai vėžiai (Astacidae)
Būrys: Dešimtkojai vėžiai (Decapoda)
Gyvena:
Palikuoniai:
