🕷 Boružinis storagalvis arba raudonasis eresas (lot. Eresus kollari, sin. Eresus cinnaberinus, angl. Ladybird Spider, vok. Rote Röhrenspinne, Herbströhrenspinne) – storagalvių (lot. Eresidae) šeimos voras (lot. Araneae), kurį 1846 m. atrado ir aprašė Pjetras Rosis (Rossi).
Į Lietuvos raudonąją knygą boružinis storagalvis įrašytas 2000 m. ir nuo 2000 m. buvo priskirtas 3 (R) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, boružinis storagalvis priskirtas VU kategorijai. Iki šiol, boružinis storagalvis saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Boružinis storagalvis yra ryškiai išreikšto lytinio dimorfizmo rūšis. Patelės subręsta per 3–4 metus ir užauga iki 15–20 mm, jų kūnas juodas, aksominis, padengtas plaukeliais. Patinėliai mažesni – iki 10 mm, ryškiai nuspalvinti: juoda galvakrūtinė apaugusi juodais, baltais ir raudonais plaukeliais, o pilvelis – raudonas su juodomis dėmėmis, apsuptomis plonu baltu pakraščiu, bei pora juodų taškelių. Kojos tamsios, su baltomis juostelėmis.
Subrendę patinai vasaros pabaigoje arba rudenį palieka urvelius ir ieško patelių. Apvaisinta patelė urvelyje formuoja vieną 8–10 mm skersmens kokoną, kuriame būna nuo 60 iki 100 kiaušinių. Saulėtomis dienomis kokoną išneša į paviršių. Patelė jauniklius maitina suvirškintu maistu, o pavasarį žūsta ir tampa papildomu maisto šaltiniu savo palikuonims. Jaunikliai urvelius įsikuria šalia gimimo vietos, todėl rūšė pasižymi mažu mobilumu.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Boružinis storagalvis yra stenotopinė termofilinė rūšis, mėgstanti gerai įšylančias, sausas, nuo vėjo apsaugotas smėlėtas buveines, dažniausiai – viržynus. Didžiąją gyvenimo dalį šie vorai praleidžia požeminiuose urveliuose, kurie būna apie 10 cm gylio ir 1 cm skersmens. Jie būna iškloti voratinkliu, o įėjimas užmaskuotas voratinkliniu dangalu, įpintu augalo lapų fragmentais, todėl iš išorės beveik nematomas. Aplink urvelio angą driekiasi gaudomosios gijos.
Boružiniai storagalviai medžioja stambesnius vabzdžius, ypač tuos, kurių kūną dengia tvirtas chitininis sluoksnis, pavyzdžiui, mėšlavabalius ar šoklius.
2019 m. Lietuvoje informacijos apie šios rūšies populiacijos gausumą beveik nėra. Radavietėse dažniausiai aptinkami tik pavieniai individai, išskyrus Rūdninkų poligoną, kur stebėjimai kartojosi nuo 2006 metų. 2007 m. buvo žinomi tik keturi individai: 3 patinai ir 1 patelė, aptikti skirtingose vietose – Pašvenčio girininkijoje, Viešvilės rezervate, Gerdasčių miške ir Rūdninkų poligone.
Boružinis storagalvis paplitęs didžiojoje Europos dalyje – nuo Britų salų ir Skandinavijos iki Centrinės Azijos. Lietuvoje iki šiol aptiktas tik keliose vietose: Jurbarko, Tauragės, Šalčininkų rajonuose, taip pat Vilniaus ir Druskininkų savivaldybėse. Radaviečių skaičius labai ribotas, o individų pastebima itin mažai.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Pagrindinė grėsmė rūšiai – buveinių natūralūs pokyčiai, ypač smėlėtų vietovių užaugimas žoline augmenija, krūmynais ir medžiais, taip pat dirvožemio humifikacija. Tokie pokyčiai mažina tinkamų urveliams plotų kiekį. Norint išsaugoti šią rūšį, svarbu palaikyti atviras smėlio aikšteles viržynuose, užkertant kelią augalijos sąžalynų formavimuisi. Tokios tvarios buveinių priežiūros priemonės yra esminės išlikimui.
UICN kategorija: VU - pažeidžiami taksonai
