🥦 Baltakraštė artonija (lot. Felipes leucopellaeus, sin. Arthonia leucopellaea, Spiloma melaleucum var. leucopellaeum, angl. Felipes) – artonijinių (lot. Arthoniaceae) šeimos kerpė, kurią 1810 m. atrado ir aprašė Erikas Acharius (Ach.).
Į Lietuvos raudonąją knygą baltakraštė artonija įrašyta 2000 m. ir nuo 2000 m. buvo priskirta 1 (E) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, baltakraštė artonija priskirta EN kategorijai. Iki šiol, baltakraštė artonija saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Baltakraštė artonija yra žiauberiškoji kerpė, turinti ploną pilką gniužulą, kartais su violetiniu atspalviu, o kai kuriais atvejais primenantį voratinklį. Įpjovus ar patrintus gniužulo audinius, pažeistose vietose pasirodo neryškus oranžinis atspalvis. Ši kerpė visada aptinkama su vaisiakūniais – netaisyklingos plokščios dėmelės būna rudos arba juodos, kartais padengtos balsvų dulkelių apnaša, su ryškiai išsiskiriančiais balsvais kraštais.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Baltakraštė artonija laikoma viena iš labiausiai vizualiai išskirtinių kerpių – jos vaisiakūniai su šviesiais kraštais primena mažus „apvadus turinčius langelius“ ant medžio žievės, todėl patyrę kerpininkai ją gali atpažinti net iš tolo.
Baltakraštė artonija auga ant senų juodalksnių ir eglių kamienų, dažniausiai senuose, mažai žmogaus veiklos paliestuose pelkiniuose miškuose.
Lietuvoje baltakraštės artonijos populiacija nėra gausi – daugumoje radaviečių aptinkama vos po vieną ar kelis individus. Gausiausia subpopuliacija žinoma Biržų girioje.
Baltakraštė artonija paplitusi Europos ir Šiaurės Amerikos borealinėje bei temperatinėje juostose. Dažniau aptinkama jūrinio klimato regionuose. Lietuvoje ji gana dažna – 2021 m. buvo žinomos 62 radavietės įvairiose šalies dalyse, išskyrus Pajūrio žemumas ir rytinę Baltijos aukštumų dalį. Daugiausia radaviečių telkiasi Biržų rajone, ypač Biržų girioje.
Didžiausią grėsmę šiai rūšiai kelia plynieji miškų kirtimai. Palankiausios sąlygos jos išlikimui susidaro tuose miškuose, kuriuose nevykdoma jokia ūkinė veikla. Baltakraštė artonija yra viena iš senųjų miškų indikatorių rūšių. Jos buvimas rodo, kad medžiai gyvena šimtmečius ir sudaro stabilias sąlygas.
UICN kategorija: EN – grėsmingos būklės (liet. EN) taksonai
Buvusi kategorija: 1 (E) - išnykstančios rūšys, kurios yra ties išnykimo riba ir kurias galima išsaugoti tik naudojant specialias apsaugos priemones
