🍄 Ąžuolinė kepena (lot. Fistulina hepatica, angl. Beefsteak Fungus, Beefsteak Polypore, Poor Man's Steak, Ox Tongue, Tongue Mushroom, vok. Ochsenzunge, Leberreischling) – kepenaininių (lot. Fistulinaceae) šeimos grybas, kurį 1774 m. atrado ir aprašė Johanas Šaferis (Schaeff.).
Į Lietuvos raudonąją knygą ąžuolinė kepena įrašyta 2000 m. ir nuo 2000 m. buvo priskirta 3 (R) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, ąžuolinė kepena priskirta VU kategorijai. Iki šiol, ąžuolinė kepena saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Ąžuolinė kepena iš pradžių būna gumbo pavidalo, vėliau kepurėlė pailgėja ir tampa liežuvio formos, siaurėjančia pagrindo dalimi arba trumpu kotu prisitvirtina prie substrato. Kepurėlė gali siekti 10–30 cm skersmens. Jos paviršius oranžiniai raudonas ar tamsiai rausvai rudas, lygus ir gleivėtas. Apatinėje pusėje yra tankiai susiglaudę vamzdeliai – jauni vaisiakūniai turi balkšvus ar gelsvus, senesni – rudus. Minkštimas šviežias, sultingas, persisunkęs rausvomis sultimis, todėl primena žalią kepsnį.
Dėl savo išvaizdos ir raudonų sulčių šis grybas vadinamas „žvėrienos kepsniu“ arba „kepenų grybeliu“. Kai kuriose šalyse jauni šio grybo egzemplioriai yra laikomi delikatesu ir yra vertinami dėl savo išskirtinės išvaizdos bei skonio savybių – iškeptas primena kepenų skonį ir net išskiria rūgštokas sultis, panašias į kraują. Be to, šis grybas yra natūralus dažiklis – jo vaisiakūniuose esantys pigmentai naudojami vilnai dažyti įvairiais raudonais ir rudais atspalviais.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Vaisiakūniai vienmečiai, pasirodo vasaros pabaigoje ir rudenį. Ąžuolinė kepena yra silpnas parazitinis grybas, kuris ardo medieną, o kartu veikia ir kaip saprotrofas. Ji auga ant senų ąžuolų kamienų, kelmų, stuobrių ar virtuolių, dažniausiai kamieno apatinėje dalyje, prie pašaknės. Šis grybas sutinkamas plačialapiuose ir mišriuose miškuose, miškapievėse bei parkuose ant pavienių ąžuolų.
Lietuvoje tai viena labiau pastebimų ir atpažįstamų rūšių, todėl registruota daug radaviečių – nuo 80 iki 100. Tinkamose vietose ji auga gausiai, o didžiausios populiacijos žinomos Kauno ir Dūkštų ąžuolynuose. Visgi po 2007 m. radaviečių sumažėjo apie dešimtadalį, o prognozuojama, kad per artimiausius 50 metų jų dar sumažės, daugiausia dėl senų, pažeistų, drevėtų ąžuolų pašalinimo, ypač urbanizuotose vietovėse.
Ąžuolinė kepena plačiai paplitusi – nuo Europos iki Šiaurės Amerikos, Australijos ir Afrikos. Šiaurinėje arealo dalyje jos paplitimas sutampa su ąžuolo arealu. Lietuvoje randama visur, bet gausiausia centrinėje ir pietryčių dalyse.
Didžiausias pavojus šiam grybui kyla dėl senų ąžuolų nykimo. Kadangi tinkamas substratas formuojasi tik per ilgą laiką, svarbiausia apsaugos priemonė yra senų medžių išsaugojimas. Ąžuolinės kepenos apsaugai tinka priemonės, taikomos ir kitoms retoms rūšims, pavyzdžiui, niūriaspalvio auksavabalio (lot. Osmoderma eremita).
UICN kategorija: VU - pažeidžiami taksonai
