🐞 Niūriaspalvis auksavabalis (lot. Osmoderma barnabita, sin. Osmoderma eremita) – plokštėtaūsių (lot. Scarabaeidae) šeimos vabalas (lot. Coleoptera), kurį 1845 m. atrado ir aprašė Viktoras Motšulskis (Motschulsky).
Į Lietuvos raudonąją knygą niūriaspalvis auksavabalis įrašytas 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 2 (V) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2000 m., niūriaspalvis auksavabalis priskirtas 3 (R) kategorijai, o nuo 2003 m. – 2 (V) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, niūriaspalvis auksavabalis priskirtas VU kategorijai. Iki šiol, niūriaspalvis auksavabalis saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Šis 24–32 mm ilgio tamsiai rudos spalvos vabalas turi švelniai žalsvą metališką blizgesį. Patinai yra kiek mažesni už pateles, skleidžia muskatų kvapą ir turi griovelį priešnugarėlėje. Niūriaspalvio auksavabalio gyvenimas glaudžiai susijęs su senais lapuočiais medžiais, ypač ąžuolais.
Lervos vystosi 2–3 metus medienoje, paveiktoje raudonojo puvinio, dažniausiai saulės šildomuose drevėtuose medžiuose. Suaugėliai pasirodo vasarą, poruojasi drevėse arba jų artumoje. Dauginimuisi tinkamų medžių ieškoma netoli gimtojo medžio, o tik nedidelė dalis vabalų nukeliauja toliau nei 500 metrų. Suaugusių vabalų gyvenimo trukmė yra apie mėnesį, per kurį, manoma, jie nesimaitina.
Rūšies buveinės yra šviesios vietovės su gamtinę brandą pasiekusiais lapuočiais: sengirės, seni parkai, alėjos, pamiškės, pavieniai medžiai ganyklose ar laukuose. Populiacijų gausumas priklauso nuo tinkamų medžių skaičiaus radavietėje.
Didžiausios populiacijos Lietuvoje aptiktos Kauno ir Dūkštų ąžuolynuose, taip pat Dubingių ir Žagarės dvarų parkuose. Kitose vietovėse populiacijos yra mažos ir fragmentiškos.
Niūriaspalvis auksavabalis, paplitęs Centrinėje ir Rytų Europoje, šiaurėje siekia Pietų Suomiją, pietuose Balkanų pusiasalį, vakaruose Prancūzijos vakarinę dalį, o rytuose – Volgos upę Rusijoje. Lietuvoje rūšis gerai ištirta ir nuo 2000 metų užregistruota apie 200 vietovių, kuriose aptikti šie vabalai ar jų veiklos pėdsakai. Vabalas paplitęs beveik visoje šalies teritorijoje, tačiau daugiausia radaviečių yra Vidurio Lietuvoje.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Didžiausios grėsmės rūšiai yra senų medžių mažėjimas dėl jų žūties, iškirtimo ar buveinių apaugimo krūmais ir jaunais medžiais. Norint išsaugoti niūriaspalvį auksavabalį, būtina saugoti senus medžius žinomose radavietėse ir aplink jas. Taip pat rekomenduojama vykdyti gamtotvarkos priemones, kurios gerintų senų medžių augimo sąlygas ir užtikrintų tinkamų buveinių išsaugojimą.
Svarbiausios griežtai saugomų rūšių radavietės ir augavietės
- Ąžuolynas, Kaunas
- Neries regioninis parkas, Vilniaus r.
UICN kategorija: VU - pažeidžiami taksonai
Buvusi kategorija: 2 (V) - pažeidžiamos rūšys, kurių populiacijų skaičius ir individų gausumas populiacijose sparčiai mažėja
