🐌 Pūstoji suktenė arba drūtasis vijukas (lot. Vertigo moulinsiana, angl. Desmoulin's Whorl Snail, Ventricose Whorl Snail, vok. Bauchige Windelschnecke) – sukteninių (lot. Vertiginidae) šeimos sausumos sraigė (lot. Stylommatophora), kurią 1849 m. atrado ir aprašė Dominykas Dupji (Dupuy).
Į Lietuvos raudonąją knygą pūstoji suktenė įrašyta 2003 m. ir nuo 2003 m. buvo priskirta 3 (R) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, pūstoji suktenė priskirta EN kategorijai. Iki šiol, pūstoji suktenė saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Pūstoji suktenė yra labai mažo dydžio: jos tamsiai ruda kriauklė siekia 2,7 × 1,5 mm, turi penkias vijų sritis, glotnų ir blizgantį paviršių. Kriauklė sukasi į dešinę, o žiotyse galima aptikti nuo keturių iki devynių dantų, kurių ryškiausi – penki apatiniai, sujungti su pakraščių briaunele. Kūno vija išsipūtusi ir aukštesnė už likusią kriauklės pusę.
Šios sraigės minta mikroskopiniais grybais, o potvynių ar drėgno oro metu užlipa net iki 1,50 m aukščio augalų, kartais susiburdamos po keliolika individų. Balandžio–gegužės mėnesiais sraigės deda pavienius, 0,65–0,85 mm dydžio kiaušinius, per sezoną iš viso apie dvidešimt. Po 10–22 dienų, esant 17–24 °C temperatūrai, iš kiaušinių išsirita jaunikliai, kurie suauga per 55–63 aktyvumo dienas. Sraigės subręsta liepos–rugpjūčio mėnesiais ir gyvena dvejus ar trejus metus, žiemodamos augalų pašaknėse.
Pūstoji suktenė Lietuvoje gyvena dvejopose buveinėse. Ji randama pelkėse, dažnai kalkingose, netoli šaltinių ar aukštųjų viksvų žemapelkėse, taip pat apyežerių ir paupių nendrynuose, ajerynuose bei švendrynuose.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Populiacijos gausumas yra nevienodas. Žinoma apie dvi sunaikintas radavietes, o dalies išlikusiųjų plotas labai mažas – nuo 0,1 iki 3,2 hektarų. Kai kuriose vietose šių sraigių gausu (vidutiniškai 53 individai/m²), tačiau jų tankumas gali svyruoti nuo 2 iki 176 individų/m². Daugiausia pūstųjų suktenių randama nendrynuose, švendrynuose ir ajerynuose, rečiau – pelkingose vietose.
Pūstosios suktenės paplitimas apima teritorijas nuo Atlanto vandenyno iki Viduržemio jūros, nuo Airijos ir Rusijos iki Maroko ir Alžyro, šiaurėje – iki Šiaurinės Didžiosios Britanijos, Danijoje, pietinėje Švedijoje. Lietuvoje ši rūšis yra riboto paplitimo dėl specifinių biologinių poreikių. Šalyje žinoma keliolika jos radaviečių, iš kurių vienuolika yra Pietų Lietuvoje (Alytaus, Lazdijų, Marijampolės, Trakų rajonuose), o likusios – Utenos ir Ignalinos rajonuose (Cigoniškėse prie Obelijos ežero (Alytaus r.), Buckūnuose prie Metelytės upės (Lazdijų r.), Juodeliuose (Marijampolės r.), prie Skaistelių ežero, Deguliuose prie Kigio ir Kigelio ežerų (Utenos r.) ir prie Rūžo ežero (Ignalinos r.)).
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Pagrindinės grėsmės rūšiai Lietuvoje yra eutrofikacija, hidrologinio režimo pokyčiai ir rekreacinė veikla. Eutrofikacijos bei hidrologinių pokyčių pasekmė – augalijos sudėties pokyčiai, o rekreacija naikina pakrančių augaliją, kuri yra būtina sraigėms. Norint išsaugoti pūstąją suktenę, būtina apsaugoti jos buveines, išlaikant natūralias ir nepažeistas augalų bendrijas.
UICN kategorija: EN – grėsmingos būklės (liet. EN) taksonai
