Svetainės pritaikymo įrankiai

IUCN kategorija - EN - grėsmingos būklės taksonai
🐌 Slapioji šiurpenė (lot. Isognomostoma isognomostomos, angl. Mask Snail, vok. Geritzte Maskenschnecke, Maskenschnecke) – sraiginių (lot. Helicidae) šeimos sausumos sraigė (lot. Stylommatophora), kurią 1784 m. atrado ir aprašė Johanas Šrioteris (Schröter).

Slapioji šiurpenė (lot. Isognomostoma isognomostomos, angl. Mask Snail, vok. Geritzte Maskenschnecke, Maskenschnecke)
Slapioji šiurpenė (lot. Isognomostoma isognomostomos, angl. Mask Snail, vok. Geritzte Maskenschnecke) / Nuotr. Kless Guido / CC BY-NC 4.0

Į Lietuvos raudonąją knygą slapioji šiurpenė įrašyta 2019 m. ir nebuvo priskirta Lietuvoje taikytoms kategorijoms. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, slapioji šiurpenė priskirta EN kategorijai. Iki šiol, slapioji šiurpenė saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.

Slapiosios šiurpenės kriauklė pilkšvai ruda, iki 7 mm aukščio ir iki 11 mm pločio, padengta šereliais, su penkiomis ar šešiomis apvijomis. Ji turi suspausto rutuliško kūgio formą, o žiotys – su atverstu baltu pakraščiu ir 3 dantukais. Sraigė gyvena iki 5 m. ir lytiškai subręsta 2-aisiais gyvenimo metais. Aktyvią dauginimosi fazę pradeda birželio–liepos mėnesiais, kuomet sudeda kiaušinėlius. Jaunikliai pasirodo rugpjūčio mėnesį ir žiemoja įsikasę į miško paklotę.

Ši rūšis mėgsta ūksmingus, rėvuotus miškus su derlinga paklote, kurioje gausu akmenų ir lapuočių virtuolių. Ji maitinasi irstančia mediena bei mikroskopiniais grybais ir dažnai įsirausia į medžių nuokritas. Tokios buveinės dažniausiai susidaro plačialapiuose, mišriuosiuose, griovų ir šlaitų miškuose, taip pat ties šaltiniais, kur formuojasi tufai. Dėl savo poreikių gyventi kalkingose vietose ši sraigė jautri rūgštiems lietums, kurie gali pažeisti buveines ir neigiamai paveikti individų gausumą.

Populiacijos gausumas labai mažas ir nevienodas – tinkamose mikrobuveinėse jis siekia vos nuo 0,2 iki 8 individų 100 m² plote. Nuo 2001 m. per dešimtmetį žinomų radaviečių skaičius sumažėjo 14 proc. Šiurpenė randama fragmentiškai tik specifinėse buveinėse, nors Lietuvoje jų potencialiai galėtų būti daugiau.

Slapiosios šiurpenės paplitusios Centrinės ir Rytų Europos Karpatų, Sudetų bei Alpių kalnų ir priekalnių plačialapiuose ir mišriuosiuose miškuose. Pavienės populiacijos aptinkamos lygumų miškuose, pavyzdžiui, Belgijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Rusijoje. Lietuvoje ši sraigė randama tik Nemuno vidurupio ir žemupio miškinguose slėniuose, ypač rėvuotose vietose Alytaus, Kaišiadorių ir Kauno rajonuose. Kai kurios buveinės galėjo būti užlietos, įkūrus Kauno marias.

2019 m. pavasario pabaigoje Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro (VU GMC) biologinės įvairovės studijų programos studentai Aukštadvario regioniniame parke rado naujai įrašytą saugomą sraigių rūšį – slapiąją šiurpenę. Šios sraigės valstybės saugomos ne veltui – jos yra puikus natūralaus miško su turtinga biologine įvairove indikatorius. 2019 m. gegužės 10 d. zoologinių tyrimų metu, bestuburių skyriaus vedėja Alvyra Patapavičienė Velniaravio rezervato šlaite (Šakių r., Panemunių regioninis parkas) aptiko slapiąją šiurpenę. Pastebėta, kad šios sraigės yra aptinkamos lapuočių miškų upelių rėvose.

Didžiausią grėsmę šiai rūšiai kelia miškininkystės veikla, įskaitant senų medžių pašalinimą, nuokritų ir kelmų surinkimą, medyno sudėties keitimą bei plynus kirtimus. Taip pat žalinga rekreacinė veikla: dėl miško kirtimo ir teritorijų pritaikymo turizmui visiškai išnyko populiacija Velnio duobėje prie Aukštadvario. Siekiant išsaugoti slapiosios šiurpenės populiacijas, būtina apsaugoti jos buveines ir riboti žmogaus veiklą tinkamuose miškų plotuose.

IUCN kategorija - EN - grėsmingos būklės taksonai

UICN kategorija: EN – grėsmingos būklės (liet. EN) taksonai

 Laukinių gyvūnų pagalba ir priegoba