Saugomi ir reti varliagyviai Lietuvoje

🐸 Nendrinė rupūžė (lot. Epidalea calamita, sin. Bufo calamita, angl. Natterjack toad, vok. Kreuzkröte) – rupūžių (lot. Bufonidae) šeimos beuodegis varliagyvis (lot. Anura), kurią 1768 m. atrado ir aprašė Jozefas Laurentis (Laurenti).

Į Lietuvos raudonąją knygą nendrinė rupūžė įrašyta 1976 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirta 5 (Rs) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, nendrinė rupūžė priskirta VU kategorijai. Iki šiol, nendrinė rupūžė saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.

Nendrinė rupūžė yra nedidelė rupūžė, kurios kūno ilgis siekia 40–65 mm. Viršutinė kūno dalis yra žalsvai rusva, nugara išmarginta stambiomis žalsvai rudomis dėmėmis su juodais apvadais, o šonuose matyti smulkesnės rusvos dėmelės. Išilgai nugaros eina balta arba šviesiai gelsva juostelė. Oda rauplėta, pilvas šviesus su smulkiomis tamsiomis dėmėmis. Jauniklių spalva šviesesnė, jų pigmentacija mažiau kontrastinga. Užpakalinių kojų pirštus jungianti plaukiojamoji plėvė nesiekia pusės ilgiausio (ketvirtojo) piršto. Šios rūšies kojos yra gana trumpos, todėl judėjimas primena bėgimą, o ne šuolius.

Nendrinės rupūžės yra aktyvios sutemose, o dienos metu slepiasi užsikasdamos į smėlį, slėpdamiesi tarp akmenų, urveliuose ar kitose natūraliose slėptuvėse. Jos dažniausiai aptinkamos pajūrio buveinėse – kopose, tarpkopiuose, smėlio ir žvyro karjeruose, taip pat parkuose, pušynų pakraščiuose, soduose ir daržuose. Rūšis mėgsta atviras, gerai įšylančias vietoves netoli nedidelių vandens telkinių. Nerštas prasideda gegužės mėnesį. Patelės sekliuose, gerai įšylančiuose vandens telkiniuose išneršia iki 3000–4000 ikrelių, kurie būna viena arba rečiau dviem eilėmis išsidėstę 1–2 m ilgio ir 4–6 mm pločio kaspinuose. Iš ikrelių išsiritę buožgalviai vandenyje vystosi apie 30–50 parų. Jaunikliai į sausumą išlipa liepos–rugpjūčio mėnesiais ir iškart pasklinda aplinkinėse teritorijose. Rugsėjo mėnesį traukia į žiemavietes, kur užsirausia dirvožemyje arba slepiasi giliuose urveliuose. 

Minta įvairiais bestuburiais, dažniausiai vabzdžiais.

2019 m. gausiausios nendrinių rupūžių populiacijos stebėtos pajūrio regione ir Kuršių nerijoje, taip pat baigtuose eksploatuoti smėlio ir žvyro karjeruose. Populiacijos dažnai yra izoliuotos viena nuo kitos, o jų dydis konkrečiose radavietėse svyravo nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų suaugusių individų.

2007 m. rūšis tinkamose buveinėse buvo nereta, o atskirų populiacijų gausumas svyravo nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų individų. Daugiausia jų buvo pajūrio regione – kopose, tarpkopiuose ir baigtuose eksploatuoti karjeruose su gausiais vandens telkiniais.

Nendrinė rupūžė yra plačiai paplitusi Vakarų, Centrinėje ir Rytų Europoje. Jos šiaurinė arealo riba siekia Pietų Švediją, Estiją ir Latviją, o pietuose ji aptinkama Šveicarijoje, Šiaurės Austrijoje, Vengrijoje bei Ukrainoje. Lietuva yra šiaurrytinėje rūšies arealo dalyje, kur nendrinės rupūžės gyvena visoje šalies teritorijoje, sudarydamos izoliuotas populiacijas tinkamose buveinėse. Dažniau aptinkamos Kuršių nerijoje, pajūrio regione, taip pat Pietų, Pietvakarių ir Vidurio Lietuvoje.

Pagrindinės nendrinių rupūžių nykimo priežastys yra tinkamų buveinių praradimas, jų izoliacija ir suskaidymas. Kadangi jos dažniausiai įsikuria laikinose, nestabiliose buveinėse, tokiose kaip karjerai, o nerštavietėmis pasirenka gerai įšylančius, bet trumpalaikius vandens telkinius, jų išlikimui didelę įtaką daro aplinkos pokyčiai. Pagrindinės grėsmės apima sausumos buveinių užaugimą ar užsodinimą, nerštaviečių praradimą dėl išdžiūvimo, eutrofikacijos, taršos bei intensyvios ūkinės veiklos vykdymą šiose vietovėse.

UICN kategorija: VU - pažeidžiami taksonai