🐸 Žalioji rupūžė (lot. Bufotes viridis, sin. Bufo viridis, angl. European green toad, Green Toad, vok. Wechselkröte) – rupūžių (lot. Bufonidae) šeimos beuodegis varliagyvis (lot. Anura), kurią 1768 m. atrado ir aprašė Jozefas Laurentis (Laurenti).
Į Lietuvos raudonąją knygą žalioji rupūžė įrašyta 2007 m. ir nuo 2007 m. buvo priskirta 4 (I) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, žalioji rupūžė priskirta VU kategorijai. Iki šiol, žalioji rupūžė saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Suaugusių žaliosios rupūžės individų kūno ilgis gali siekti 48–120 mm. Patinėliai dažniausiai užauga iki 80 mm, patelės – iki 90 mm. Jų oda rauplėta, kūno viršutinė dalis šviesiai pilka, išmarginta rudai žaliomis dėmėmis, kurios kartais susilieja į dryželius. Pilvas balkšvas su smulkiomis tamsiomis dėmelėmis.
Žalioji rupūžė yra prisitaikiusi gyventi antropogeninėse vietovėse ir dažnai aptinkama gyvenvietėse, parkuose, daržuose. Kultūriniame kraštovaizdyje ši rūšis gali būti dažnesnė nei natūraliose buveinėse. Mėgstamos sausumos buveinės yra gerai įšylančios, sausos, atviros arba pusiau atviros teritorijos su negausia žoline augalija, dykvietės. Vasarą rupūžės nutolsta nuo nerštaviečių. Jos yra aktyvios sutemus, tada medžioja įvairius bestuburius gyvūnus. Dieną slepiasi urveliuose, tarp akmenų, po pamatais ir kitose natūraliose slėptuvėse.
Neršto laikotarpis prasideda balandžio pabaigoje ir tęsiasi iki birželio. Patinai šiuo metu skleidžia melodingus garsus, primenančius vabzdžio kurklio balsą. Nerštavietėmis dažniausiai tampa gerai įšylantys, negilūs, nedideli stovinčio vandens telkiniai su negausia vandens augalija. Patelės išneršia 2000–10 000 kiaušinių, sudėtus 2–4 metrų ilgio ir 4–6 mm pločio kaspino formos porcijomis. Rugsėjo–spalio mėnesiais žaliosios rupūžės pradeda migruoti į žiemovietes. Žiemoja sausumoje – giliuose urveliuose, po akmenimis, pastatų pamatais ar rūsiuose.
Lietuvoje žaliosios rupūžės populiacijos gausumas nėra išsamiai ištirtas, tačiau kai kuriose vietovėse jų skaičius mažėja. Gausesnės populiacijos yra Pietvakarių ir Vidurio Lietuvoje.
Žalioji rupūžė yra plačiai paplitusi visoje Europoje, nuo Ispanijos iki Uralo ir Kazachijos, tačiau jos nėra Britų salose, Airijoje, Šveicarijoje, Belgijoje ir Olandijoje. Skandinavijoje ši rūšis aptinkama tik Danijoje ir Švedijoje. Lietuva yra šiaurinėje žaliosios rupūžės arealo dalyje, tačiau jos paplitimas čia nėra pakankamai ištirtas. Šalyje šie varliagyviai randami visoje teritorijoje, tačiau daugiau radaviečių yra žinoma Pietų, Rytų ir Vidurio Lietuvoje.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Pagrindinės grėsmės šiai rūšiai yra nerštaviečių trūkumas, jų degradacija dėl taršos, žuvų įveisimas, biocidų naudojimas ir sausumos buveinių sukcesija – užaugimas aukšta žole ar krūmokšniais. Be to, izoliuotos populiacijos susiduria su migracijos kelių suskaidymu, o miestų plėtra ir gyvenviečių pokyčiai taip pat neigiamai veikia žaliosios rupūžės buveines. Siekiant išsaugoti šią rūšį, būtina išlaikyti ir prižiūrėti tinkamas nerštavietes bei sumažinti žmogaus veiklos poveikį jos gyvenamoms teritorijoms.
UICN kategorija: VU - pažeidžiami taksonai
Buvusi kategorija: 4 (I) - neapibrėžto statuso rūšys, kurių dėl duomenų stokos negalima įrašyti į kitas kategorijas
