🦎 Skiauterėtasis tritonas (lot. Triturus cristatus, angl. Great Crested Newt, Northern crested newt, Warty newt, vok. Nördlicher Kammolch) – salamandrinių (lot. Salamandridae) šeimos uodegotasis varliagyvis (lot. Urodela), kurį 1768 m. atrado ir aprašė Jozefas Laurentis (Laurenti).
Į Lietuvos raudonąją knygą skiauterėtasis tritonas įrašytas 1991 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 4 (I) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2003 m., skiauterėtasis tritonas priskirtas 3 (R) kategorijai, o nuo 2007 m. – 4 (I) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, skiauterėtasis tritonas priskirtas VU kategorijai. Iki šiol, skiauterėtasis tritonas saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Skiauterėtasis tritonas yra didžiausias iš Europoje gyvenančių tritonų. Suaugusių tritonų kūno ilgis siekia 60–74 mm, uodegos ilgis 41–60 mm. Jų oda stambiai grūdėta, nugaros pusė dažniausiai juoda arba tamsiai ruda su dėmėmis, o pilvas ryškiai geltonas ar oranžinis su juodomis dėmėmis. Lytinis dimorfizmas ryškiausias veisimosi laikotarpiu – patinams išsivysto nugaros skiauterė su pažemėjimu ties uodegos pamatu, taip pat išryškėja sidabriškai melsva juosta šonuose. Patelių skiauterė mažiau pastebima. Lervos turi išorines vėduokliškas žiaunas, jų uodegos peleko plėvė tamsiai dėmėta ir stipriai nusmailėjusi. Lervos užauga iki 80 milimetrų.
Skiauterėtieji tritonai dalį gyvenimo praleidžia sausumoje, dalį – vandenyje. Iš žiemojimo vietų į nerštavietes jie pradeda migruoti balandžio pradžioje. Veisimuisi renkasi įvairius stovinčio vandens telkinius – kūdras, griovius, karjerų balas, senvages – dažnai šalia medžiais apaugusių sklypų. Vandenyje paprastai išbūna iki liepos vidurio, o lervos metamorfozę baigia ir į sausumą išlipa liepą arba rugpjūtį.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Tritonų gyvenimo ciklas suskirstytas į nesiveisimo (sausumos) ir veisimosi (vandens) periodus. Rudenį ir žiemą jie daugiausia praleidžia sausumoje, tačiau pavasarį, kai dirvos temperatūra pasiekia 5 °C, pradeda judėti veisimosi kryptimi. Patinai pirmieji užsiima poravimuisi tinkamas vietas, o tuoktuvių metu vilioja pateles skiautere ir ritualiniais judesiais. Apvaisinimas yra vidinis – patinas padeda spermatoforą, kurį patelė įtraukia į savo kloaką. Patelės sudeda apie 200–300 kiaušinėlių, kuriuos priklijuoja po vieną arba mažomis grandinėmis ant vandens augalų lapų apatinės pusės. Lervos išsirita po maždaug 3 savaičių, jų ilgis būna 10–12 milimetrų. Metamorfozė baigiasi po 10–14 savaičių, todėl liepos–rugpjūčio mėnesiais jauni tritonai išlipa į sausumą. Sausumoje jie praleidžia 3–5 metus, kol tampa lytiškai subrendusiais. Per šį laikotarpį jie nuo veisimosi telkinio nutolsta ne daugiau kaip 500 metrų. Jei netoliese yra brandus lapuočių miškas, kuriame gausu maisto ir slėptuvių, tritonų išgyvenamumas yra didesnis.
Suaugę skiauterėtieji tritonai ir jų lervos yra plėšrūs. Jie dažniausiai minta dugno gyvūnija, pavyzdžiui, dėlėmis, sraigėmis, vandens asiliukais, kartais ėda ir kitų tritonų lervas. Jie medžioja prieblandoje arba sutemus.
Lietuvoje skiauterėtųjų tritonų populiacijos nėra gausios, tačiau tikslių duomenų apie jų bendrą populiacijos dydį vis dar trūksta. Daugelyje šiuo metu žinomų radaviečių sąlygos nėra pakankamai palankios formuotis gausioms populiacijoms. 2007 m. turimais duomenimis, Lietuvos populiaciją galėjo sudaryti 3– 5 tūkst. suaugusių gyvūnų.
Skiauterėtasis tritonas yra paplitęs beveik visoje žemyno dalyje, išskyrus Ispaniją, Portugaliją, Italiją, Pietų Prancūziją ir dalį Skandinavijos. Lietuvoje skiauterėtieji tritonai randami visuose regionuose, išskyrus Kuršių neriją, tačiau daugiausia jų aptinkama Pietų, Rytų ir Vidurio Lietuvoje.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Pagrindinės šios rūšies nykimo priežastys yra nerštaviečių nykimas arba jų būklės pablogėjimas, sausumos buveinių susiskaidymas ir prastas buveinių mozaikiškumas. Neigiamą poveikį taip pat daro tarša, invazinių žuvų ir vandens paukščių buvimas nerštavietėse. Norint išsaugoti skiauterėtuosius tritonus, rekomenduojama taikyti biotechnines apsaugos priemones, palaikyti tinkamą jų buveinių būklę bei apsaugoti veisimosi telkinius nuo nepageidaujamų veiksnių.
UICN kategorija: VU - pažeidžiami taksonai
Buvusi kategorija: 4 (I) - neapibrėžto statuso rūšys, kurių dėl duomenų stokos negalima įrašyti į kitas kategorijas
