Saugomi ir reti varliagyviai Lietuvoje

🐸 Raudonpilvė kūmutė (lot. Bombina bombina, angl. Fire-bellied Toad, European fire-bellied toad, vok. Rotbauchunke) – kūmučių (lot. Bombinatoridae) šeimos beuodegis varliagyvis (lot. Anura), kurią 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).

Į Lietuvos raudonąją knygą raudonpilvė kūmutė įrašyta 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirta 4 (I) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2007 m., raudonpilvė kūmutė priskirta 5 (Rs) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, raudonpilvė kūmutė priskirta NT kategorijai. Iki šiol, raudonpilvė kūmutė saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.

Raudonpilvė kūmutė yra nedidelis, beuodegis varliagyvis su plokščiu, karpotu kūnu. Nugara gali būti tamsiai ruda, pilkšva arba alyvinė su tamsesniais lopinėliais. Pilvinė pusė yra ryškiai išmarginta oranžinėmis arba raudonomis dėmėmis, kurios išsiskiria tamsiai juosvais lopinėliais ir smulkiais balsvais taškeliais. Kūno ilgis siekia nuo 2,6 iki 6,0 cm, tačiau Lietuvoje šie varliagyviai retai užauga didesni nei 4 cm. Kūno svoris svyruoja nuo 2 iki 14 gramų.
Raudonpilvės kūmutės gyvena sekliuose, gerai saulės įšildomuose vandens telkiniuose arba jų pakraščiuose. Jos dažnai renkasi įvairių vandens telkinių kompleksus, apsuptus natūralių ar pusiau natūralių pievų su krūmų guotais. Ši rūšis dažnai neršia ir maitinasi skirtinguose vandens telkiniuose. Žiemoja sausumoje – urveliuose, po medžių šaknimis, kartais net rūsiuose ar pastatų pamatuose. Migracijos atstumai paprastai siekia 300–1000 m nuo neršto telkinių.

Raudonpilvių kūmučių gyvenimas suskirstytas į sausumos (nesiveisimo) ir vandens (veisimosi) laikotarpius. Pavasarį, atšilus orui, jos balandžio mėnesį grįžta į vandens telkinius. Nerštas prasideda, kai vandens temperatūra pasiekia 13–14 °C. Patinai skleidžia melodingus garsus, vadinamus „kūmavimu“ – jų rezonatoriai yra vidiniai ir pūtimosi metu išsipučia po oda. Apvaisinimas vyksta išoriškai, o buožgalviai iš ikrelių išsirita per 5–7 dienas. Viena patelė per sezoną gali padėti nuo 35 iki 1236 ikrelių. Metamorfozė paprastai baigiasi iki rugpjūčio mėnesio. Rudenį kūmutės pradeda ruoštis žiemai – jos slepiasi po akmenimis, medžių šaknimis, įsirausia į žemę, o kartais net žiemoja vandens telkinių dugne.

Suaugę individai minta įvairiais bestuburiais, o jų buožgalviai daugiausia minta dumbliais ir nugremžia juos nuo vandens augalų, taip pat vartoja žemesniuosius bestuburius.

2019 m. Lietuvoje galimai gyveno apie 20–50 tūkst. raudonpilvių kūmučių, o jų buveinės apėmė maždaug 400–800 hektarų plotą. Populiacijos dažniausiai buvo mažos, sudarytos iš 10–20 suaugusių individų, tačiau jos buvo išsidėsčiusios palyginti arti viena kitos – apie 1–2 km atstumu.

2007 m. didžiausios populiacijos buvo aptiktos žuvininkystės tvenkiniuose – Arvydų, Arnionių, Baltosios Vokės, Simno, Šilavoto, Išlaužo ir kitose vietovėse. Kūdrose ir balose gyveno mažesnės grupės. Manoma, kad tuomet Lietuvoje buvo apie 300–400 radaviečių, kuriose galėjo gyventi 20–50 tūkst. individų.

Raudonpilvė kūmutė yra Centrinėje ir Rytų Europoje paplitęs varliagyvis. Lietuva yra šiauriniame bendrojo arealo pakraštyje, todėl šios rūšies paplitimas nėra tolygus – daugiausia raudonpilvių kūmučių aptinkama rytinėje ir pietinėje šalies dalyse, rečiau – šiaurrytinėje ir vakarinėje Lietuvoje.

Pagrindinės raudonpilvių kūmučių populiacijų nykimo priežastys yra tinkamų buveinių mažėjimas, jų susiskaidymas ir fragmentacija. Šie varliagyviai yra priklausomi nuo seklių, greitai įšylančių vandens telkinių, tačiau tokios nerštavietės dažnai keičiasi dėl užaugimo augalija, užpavėsinimo ar žuvų įveisimo. Sausumos buveinių fragmentacija taip pat turi neigiamą poveikį, nes atskirtos populiacijos negali laisvai judėti ir plėstis. Siekiant išsaugoti šią rūšį, svarbu vengti įžuvinti jų gyvenamas buveines bei reguliariai palaikyti optimalias jų gyvenamosios aplinkos sąlygas.

UICN kategorija: NT – arti grėsmės esantys (liet. NT) taksonai