🐟 Skersasnukis arba paprastasis skersasnukis, skerssnukis, skersnukis, kaušukas, kaltukas, juodpilvė (lot. Chondrostoma nasus, angl. Common Nase, vok. Nase, Näsling, Schnabel) – karpinių (lot. Cyprinidae) šeimos karpžuvė (lot. Cypriniformes), kurį 1758 m. atrado ir aprašė Karlas Linėjus (Linnaeus).
Į Lietuvos raudonąją knygą skersasnukis įrašytas 1998 m. ir nuo 1998 m. buvo priskirtas 2 (V) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2000 m., skersasnukis priskirtas 3 (R) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, skersasnukis priskirtas CR kategorijai. Iki šiol, skersasnukis saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Skersasnukiai dažniausiai gyvena smėlingo ar akmenuoto dugno upių vidurupiuose, o žiemą telkiasi į gilesnes duobes. Šios žuvys vengia stovinčio vandens ir per stiprios srovės, tad pirmenybę teikia vidutinio sraunumo ruožams. Jų burna yra apatinė, su aštria sukremzlėjusia apatine žiočių briauna, kuri idealiai pritaikyta nugramdyti dumblius nuo akmenų ar į vandenį įkritusių medžių.
Paprastieji skersasnukiai lytiškai subręsta 4–5 gyvenimo metais, pasiekę apie 20–25 cm ilgį. Nerštas prasideda balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje, kai vandens temperatūra pakyla iki +6–10 °C, o tikslingiausios nerštavietės būna akmenuotuose ir žvirgždėtuose upių ruožuose. Vienos patelės vislumas gali siekti nuo 6 iki 44 tūkst. ikrelių, o nerštas trunka nuo 1 iki 4 dienų.
Jaunikliai iš pradžių minta planktonu, vėliau – bentosu, o suaugusieji tampa siaurai specializuotais: minta vien tik perifitonu (dumblių bendrijomis) ir detritu. Dumblius jie nukerpa aštria apatine žiočių briauna – šis elgesys būdingas visus metus. Skersasnukiai gali gyventi iki 12 metų ir užaugti iki 2,5 kg, nors Lietuvos vandenyse dažniausiai sveria apie 700–800 g, retai viršija 1 kilogramą.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Praeityje, ypač XX a. antroje pusėje, kai kuriose upėse – ypač Nemune ir Neryje – būdavo sužvejojama kelios dešimtys ar šimtai kilogramų šios žuvies. Tačiau nuo 1974 m. jų žvejybos duomenys staiga išnyko, o šiandien daugumoje buvusių buveinių rūšis laikoma beveik išnykusia. Nemuno žemupio populiacijoje, remiantis vertinimais, gali būti apie 2500 subrendusių individų.
Paprastasis skersasnukis yra priedugninė upinė žuvis, kurios natūralus paplitimas apima Europą nuo Vidurio Prancūzijos iki Nevos upės, o taip pat sraunias upes, įtekančias į Šiaurės, Baltijos, Juodosios ir Kaspijos jūras. Lietuva yra šiaurinė šios rūšies arealo riba. Anksčiau skersasnukių buvo gausu didžiosiose šalies upėse – Nemune, Neryje, Šventojoje, Merkyje, Jūroje ir Minijoje, tačiau pastaraisiais metais šios žuvys tapo itin retos. Dabar pavienių individų retkarčiais sugaunama Šventosios, Dubysos ir Jūros baseinų upėse.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
Pagrindinės populiacijos mažėjimo priežastys susijusios su ekologinių sąlygų kaita, ypač su hidroelektrinių ir užtvankų statyba ant didžiųjų upių. Tokie barjerai nutraukė migracijos kelius, atskyrė nerštavietes nuo mitybos vietų, taip pat sumažino tinkamų buveinių plotą. Be to, didelę įtaką turėjo vandens tarša, intensyvėjanti konkurencija su kitomis rūšimis, o taip pat plėšrūnų populiacijos augimas.
UICN kategorija: CR - kritiškai grėsmingos būklės taksonai
