🐟 Ežerinė rainė (lot. Rhynchocypris percnurus, sin. Phoxinus percnurus, Eupallasella percnurus, angl. Lake minnow, Swamp minnow, vok. Sumpfelritze) – karpinių (lot. Cyprinidae) šeimos karpžuvė (lot. Cypriniformes), kurią 1814 m. atrado ir aprašė Petras Palasas (Pallas).
Į Lietuvos raudonąją knygą ežerinė rainė įrašyta 2007 m. ir nuo 2007 m. buvo priskirta 4 (I) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, ežerinė rainė priskirta CR kategorijai. Iki šiol, ežerinė rainė saugoma ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Ežerinė rainė – tai smulki, marginta tamsiomis dėmėmis žuvis, dažniausiai užauganti vos iki 10 cm ilgio, nors gali pasiekti ir 18 centimetrų. Kūnas rusvas, pelekuose vyrauja gelsvai rudi atspalviai, burna nedidelė ir galinė. Ši trumpaamžė rūšis gyvena vos iki 6 metų. Lietuvoje tirtų individų svoris siekė tik 2–5 gramus. Ežerinės rainės aptinkamos sekliose, vandens augalija turtingose kūdrose, kanaluose ir mažuose ežerėliuose.
Ežerinės rainės pasižymi ištvermingumu – geba žiemą įsirausti į dumblą ir išgyventi net tada, kai vanduo visiškai užšąla. Subręsta per 2–3 m., o neršia gegužės–birželio mėn., kai vandens temperatūra siekia apie +10 °C. Nerštas vyksta porcijomis, kiekviena patelė gali išneršti iki 26 tūkst. lipnių ikrelių, kurie per 10–15 dienų vystosi ant povandeninių augalų. Šios žuvys dažniausiai gyvena vienos, bet kartais kartu su lynais ar karosais. Jos minta planktoniniais vėžiagyviais, vabzdžių lervomis ir smulkiais moliuskais.
🐾 Maloniai prašome informuoti apie galimai pastebėtą rūšį, nurodant tikslią radimo vietą bei datą el. paštu:
Populiacijų gausumas labai nepastovus – dėl aplinkos sąlygų kai kada telkinyje lieka vos keli individai, bet palankesnėmis sąlygomis gausumas atsikuria iki kelių šimtų žuvų. 2007 m. Lietuvoje buvo žinoma tik viena radavietė netoli Alytaus, tačiau nuo to laiko aptikta dar kelios, nors bendras paplitimas tebėra labai ribotas.
Ežerinių rainių paplitimo arealas apima didelę Eurazijos dalį – nuo Oderio vakaruose iki Ramiojo vandenyno rytuose, tačiau jis labai fragmentiškas. Lietuvoje ši rūšis žinoma iš penkių radaviečių, daugiausia pietų šalies dalyje. Manoma, kad neregistruotų gyvybingų populiacijų gali būti daugiau.
Didžiausia grėsmė ežerinei rainei – jos buveinių naikinimas. Tai apima vandens telkinių gilinimą, valymą, užpylimą, sausinamą ar natūralų jų išdžiūvimą. Taip pat pavojų kelia plėšrios žuvys, kurios patekusios į telkinį gali visiškai sunaikinti visą populiaciją. Siekiant apsaugoti rūšį, būtina griežtai saugoti esamas radavietes ir užkirsti kelią bet kokiai žmogaus veiklai, darančiai poveikį jų buveinėms.
Ežerinės rainės dėl savo gebėjimo išgyventi net kai telkiniai išdžiūsta ar užšąla laikomos „žuvimis išgyventojomis“. Jos netgi sugeba išgyventi trumpalaikius buveinės praradimus, vėliau atsikurti iš nedidelio likusių individų skaičiaus.
- ● 2007–2018 m. esama radavietė
- ○ 1962–2007 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- x 1992–2018 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- ◆ 1992–2018 m. užklystanti rūšis
- ● 1962–1992 m. esama radavietė
- ○ 1962–1992 m. buvusi radavietė (nepatikrinta)
- ┼ 1962–1992 m. išnykusi radavietė (patikrinta)
- /// 1962–1992 m. paplitimo sritis
UICN kategorija: CR - kritiškai grėsmingos būklės taksonai
Buvusi kategorija: 4 (I) - neapibrėžto statuso rūšys, kurių dėl duomenų stokos negalima įrašyti į kitas kategorijas
