Žalioji rupūžė (lot. Bufo viridis, vok. Wechselkröte) - beuodegių varliagyvių (lot. Anura) būrio, rupūžių (lot. Bufonidae) šeimos varliagyvis. Į Lietuvos raudonąją knygą rūšis įrašyta nuo 2007 metų.
Žaliosios rupūžės dydis: patinėlių iki 80 mm, patelių – iki 90 mm. Oda rauplėta, kūno viršus šviesiai pilkas, išmargintas rudai žaliomis, kartais susiliejančiomis į dryželius dėmėmis. Pilvas balkšvas su smulkiomis tamsiomis dėmelėmis. Buožgalviai išauga iki 50 mm, dar prieš metamorfozę matomos charakteringos žalios dėmės.
Gyvena soduose, daržuose, parkuose, laukuose. Mėgsta sausesnius biotopus. Lietuvoje aptinkama visur, bet dažnesnė pietvakariniuose rajonuose.
Europoje rūšis paplitusi Vakarų Europoje į Rytus nuo Reino. Šiaurinė arealo riba siekia Pietų Švediją, Estiją, Latviją, Šiaurinę Vidurio Rusijos dalį, Udmurtija. Rytinė arealo riba siekia Vakarų Kiniją, Mongoliją. Paplitusi Vakarų ir Centrinėje Azijoje, Šiaurės Afrikoje nuo Maroko iki Libijos, taip pat Viduržemio juros salose (Balearų salose, Korsikoje, Sardinijoje ir kt.). Lietuvoje plačiai paplitusi rūšis, tačiau daugelyje regionų negausi ar visai neaptinkama. Dažnesnė Pietų, Pietvakarių ir Vidurio Lietuvoje.
Žalioji rupūžė yra stepinė rūšis, todėl pasižymi dideliu atsparumu sausrai ir karščiui. Žiemoti traukia rugsėjo – spalio mėnesiais. Žiemoja sausumoje, giliuose urveliuose, po akmenimis, pastatų pamatais, rūsiuose. Neršti renkasi į gerai įšylančius, negilius (dažniausiai iki 50 cm), nedidelius stovinčius vandens telkinius. Neršto metu balandžio pabaigoje – birželio mėn. patinai skleidžia melodingus garsus, jų kurkimas primena kurklio balsą. Patelės išneršia 2000 – 10000 kiaušinių, ilgo kaspino formos porcijomis.
Suaugusios rupūžės aktyvios vėlai vakare ir naktį. Dieną tūno įvairiose slėptuvėse: urveliuose, po akmenimis ar statinių pamatais. Mėgstamos sausumos buveinės – gerai įšylančios, atviros ar pusiau atviros teritorijos su negausia žoline augalija, dykvietės. Dažnai randamos urbanizuotuose teritorijose: miesteliuose, kaimuose, parkuose, daržuose, soduose. Daugelyje vietų kultūriniame kraštovaizdyje dažnesnės nei natūralioje gamtoje.
Žaliosios rupūžės populiacija gausesnė Pietvakarių, Vidurio Lietuvoje. Didžiausia grėsmė šiems gyvūnams yra nerštaviečių trūkumas ir jų tarša, žuvų įveisimas nerštavietėse. Pesticidų, herbicidų naudojimas žemės ūkyje. Buveinių užauginimas aukšta žole, krūmokšniais, taip pat migracijos kelių suardymas.
Tipas: Chordiniai (Chordata)
Šeima: Tikrosios rupūžės (Bufonidae)
Būrys: Beuodegiai varliagyviai (Anura)
Gyvena:
Palikuoniai: 2000 – 10000 vnt.
Kategorija: 4 (I) - neapibrėžto statuso rūšys, kurių dėl duomenų stokos negalima įrašyti į kitas kategorijas
